Respublikonų partijos rinkimų lyderis skyrė maždaug 40 minučių tam, kad nubrėžtų savo užsienio politikos viziją; jis nebuvo pernelyg emocingas, nesisvaidė įžeidimais oponentų atžvilgiu, nesikliovė tūkstantinės minios gerbėjų palaikymu; sklandžią kalbą jis perskaitė iš suflerio, nors pripažįsta, kad labai nemėgsta to daryti.
Tai buvo praktiškai pirma proga tarptautinei auditorijai susidaryti įspūdį, kokį vaidmenį pasaulyje, tapęs prezidentu, Trumpas yra numatęs galingiausiai pasaulio karinei valstybei ir inovatyviausiai ekonomikai. Ligšioliniai pasisakymai buvo tokie abstraktūs ir prieštaraujantys vienas kitam, kad nuoseklios žinutės iš jų išspausti nepavykdavo.
Šio pasisakymo rezultatas – dar daugiau kontraversijos, dar daugiau prieštaringumo, dar daugiau nežinios. Trumpas gali kelių minučių skirtumu teigti, kad JAV sąjungininkai gali juo pasikliauti, ir čia pat pareikšti, jog sėkmingiausi saugumo aljansai – pirmiausiai NATO – yra pasenę; jis gali kalbėti apie įsipareigojimų tęstinumą, o po to primygtinai teigti, jog JAV turi tapti nenuspėjama; jis gali į šipulius daužyti Barracko Obamos užsienio politiką, ir čia pat pridurti, kad JAV derėsis su Rusija, nes tai valstybė, su kuria esą galima racionaliai susitarti – o juk tai praktiškai nesėkmingos Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ politikos argumentų citata.
Turbūt tiksliausiai ir šią kalbą, ir visą Trumpo kampaniją apibūdino amerikiečių žurnalistas Fareedas Zakaria. Jis teigė, kad Trumpas yra „populistinis veidrodis“, kuris atspindi viską, ką tuo metu nori girdėti jo elektoratas; elektoratas, kuris yra nusivylęs valdžia, politikais ir nori mini-revoliucijos.
Todėl išsakytos nuostatos ir teiginiai niekaip nesulimpa į vieną visumą; dar daugiau, jie bando suderinti nesuderinamus dalykus (pvz., žadant karinę intervenciją Sirijoje ir stabilumo regione atkūrimą, bet kartu primygtinai teigiant, kad praūžus karo veiksmams JAV nepadės formuotis naujoms valstybėms; garantuojant drastiškai sumažintą JAV skolą, bet kartu – gerokai augsiantį karinį biudžetą ir t.t.).
Visa tai atsirita ir iki mažų mažiausiai nerimą keliančio Trumpo požiūrio į Rusiją. Ir ne tik todėl, kad vienu pagrindinių verslininko patarėjų šiuo metu dirba buvęs artimas prorusiško Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus pagalbininkas Paulas Manafortas; ne tik todėl, kad kalba buvo pasakyta organizacijos „National Interest“, garsėjančios švelnia retorika Kremliaus atžvilgiu, formate; ne tik todėl, kad pirmoje eilėje Trumpo klausėsi Rusijos ambasadorius JAV.
Kur kas labiau dėl to, kad kai kurios tezės praktiškai sutampa su Rusijos politinių lyderių retorika.
Pavyzdžiui, sakydamas, kad „iš Šaltojo karo išaugusi NATO misija ir struktūra paseno“ jis praktiškai žodis žodin atkartoja Vladimirą Putiną, nuolatos primenantį, jog „NATO yra Šaltojo karo reliktas“. Šiuo atveju vaizdingas ir kitas Trumpo sakinys, teigiantis, kad „mes būsime visada laimingi, kai buvę priešai taps mūsų draugais“.
Juk su Rusija, kaip sako Trumpas, „galima bandyti susitarti“. Koks tokio stebuklingo sandorio turinys ar tema, istorija nutyli. „Priešiškumo laikotarpis turi baigtis“, tvirtina kandidatas. Lyg ne amerikiečiai 2009 metais tiesė ranką į Kremlių tikėdamiesi pragmatinio susitarimo, bet čia pat ją nudegė įžengdami į Kremliaus veiksmų inspiruotą „Naują Šaltąjį karą“.
NATO apskritai Trumpo kampanijos kontekste yra pateikiama kaip didžiulė problema. Žinoma, tezė, jog NATO sąjungininkai Europoje privalo skirti daugiau dėmesio gynybai (šiuo metu iš Aljanso šalių vos keturios skiria minimalų 2 proc. nuo BVP finansavimą) yra pagrįsti; bet lygiagrečiai klaida primityviai teigti, kad būdama ašine Aljanso valstybe JAV yra tarsi įkaitė. Priešingai, tai istoriškai sėkmingiausia saugumą užtikrinanti organizacija, kurios kolektyvinės gynybos straipsnis buvo panaudotas tik vieną kartą – po 2011 metų Rugsėjo 11-osios, kai sąjungininkai stojo į vieną gretą kartu su užpulta Amerika; be to, NATO suteikiamas pamatas padeda apginti JAV ir visų Vakarų demokratinių valstybių globalius ekonominius interesus. Tai, kad NATO svarba dar labiau išryškėjo įvykių Ukrainoje akivaizdoje, į kuriuos Obamos administracija reagavo principingai ir nuosekliai, apskritai dingsta iš akiračio.
O kur dar teiginiai, kad JAV, viena vertus, turi skleisti Vakarų civilizaciją, o, kita vertus, nebekalbėti apie demokratijos stiprinimą? Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, ne kartą sakęs, jog „demokratijos eksportas“ į posovietinę erdvę yra karų priežastis, nes „demokratijos gali būti visokios“, tikrai nenusivylė tokiu teiginiu. Tai iš esmės atspindi „daugiapolio pasaulio“ koncepciją, pagal kurią JAV pripažintų Rusijos įtakos zoną posovietinėje erdvėje bei paliktų jame šeimininkauti Rusiją. Turbūt ne veltui apklausos rodo, kad iš 20 pasaulio valstybių vienintelėje Rusijoje Trumpas yra palankiausiai vertinamas JAV prezidento rinkimų kandidatas.
Žinoma, Trumpo tezes vertinti sudėtinga, nes jų turinys gali kisti greičiau, nei pavasario oras. Net ir tapęs prezidentu, o tai vis dar mažai tikėtina, jei teks konkuruoti su Hillary Clinton, Trumpas būtų apribotas ligšiolinių susitarimų, stabdžių-atsvarų sistemos sprendimų priėmimo procese bei institucijų suvaržymų, galiausiai – tarptautinės teisės normų.
Tad įgyvendinti radikalius pokyčius ir nubraukti viską, ką JAV yra nuveikusi iki šiol, būtų sudėtinga. Tačiau akivaizdu, jog amerikietiškosios užsienio politikos veidrodis, nuo kurio didele dalimi priklauso Lietuvos saugumas, gali imti atspindėti ne tai, ką norėsime matyti. Dabartiniam Trumpui tapus JAV prezidentu, Rytų ir Vidurio Europos saugumas susvyruotų.