Matyt, kad ginti valstybės interesą yra lengviau ir gal bent kiek ramiau, kai žinai, kad nebūsi paliktas, kad atsigręžus matysi viltį. Ir ne apie amžinąjį Izraelio Palestinos konfliktą norėčiau mintimis pasidalinti, o apie rūpestį piliečiais – kai neturi abejonės, jog ištikus sunkioms aplinkybėms sulauksi pagalbos.

Tai ir pradėsiu nuo klausimo, gan siauro. Ar šiandien auginantys negalią turinčius vaikus sulaukia pagalbos ar nesijaučia palikti vieni? Dažniausiai turbūt apsiribojama šiokiomis tokiomis išmokomis bei užuojauta, tačiau protingos pagalbos, kuri būtų tinkama neįgaliam ir racionaliai naudotų valstybės resursus, šie žmonės nesulaukia.

Nuo sovietmečio buvom įpratę prie geto sistemos, kur visi „kitokie“ (fiziniu ar psichiniu būviu) gyveno kitame pasaulyje, namus, kur būdavo tie žmonės apgyvendinti, praeiviai ar kaimynai vadindavo ne itin dailiai, o jei gyvenai tų „kitokių“ namų gatvėj, tai tikėtina mokykloj sulaukdavai savotiškų replikų. Norint išvesti žmones iš to geto, reikia ir patiems gryno oro įkvėpti.

Per 25 metus šis tas nuveikta. Bet kodėl vis dar 70 procentų neįgalių vaikų, sulaukę pilnametystės, iš namų aplinkos patenka į tas globos įstaigas, kurios šiandien gal ir šviesiom sienom, bet, deja, vystančios atskirties kultūrą? Tokioje įstaigoje negalią turinčio išlaikymas kainuoja vieną kitą tūkstantį eurų, bet auginant tokį vaiką šeimoje, šie skaičiai smarkiai kuklesni.

Tarkim, išmoka, skirta neįgalaus vaiko slaugai yra tokio dydžio, kad jos užtenka vieną savaitgalį pasamdyti auklę. Kai kurie specialieji ugdymo centrai dirba tik iki 17 val. – kaip dirbantiems tėvams spėti pasiimti vaiką? Jei tėvai apsisprendžia auginti negalią turintį vaiką namuose, tai reiškia, kad susidurs su žymiai didesniais finansiniais iššūkiais. Bet net jeigu šeimos ir turi tokių pajėgumų, būti visuomenėje drauge su likusiais yra labai ribotos galimybės.

Panašiai vaikai su negalia yra uždaromi ir specializuotose mokyklose arba nuotolinio mokymo programose, kurios visam ES kontekste yra žingsnis dešimtmečiais atgal. Lietuvoje apie 70 proc. mokyklų atsisako priimti vaikus su specialiaisiais poreikiais, kai tuo tarpu Švedijoje, tik tėvams parašius prašymą leisti į specializuotą mokyklą, vaikas, esantis itin sudėtingos būklės, neleidžiamas į įprastą mokymo įstaigą.

Taip, Lietuva dar ne Švedija, jau girdžiu kalbant ir apie kultūrinius skirtumus, ir apie finansinius pajėgumus. Apie pastaruosius turbūt netgi garsiau. Ir jei reikėtų rinktis, su kuriuo iš minėtų argumentų labiau sutikti, pasirinkčiau kultūrinius, t.y. požiūrio dalykus. Mūsų visuomenėje sulaukti paskatinimo ar palaikymo už neįgaliųjų įtraukimą į ugdymo procesą kartu su visais kitais nėra lengva. Atvirkščiai – garsiai nuskamba atvejai, kai kyla kaltinimų tiems, kas privačiame sektoriuje vykdo šių vaikų integraciją, kas neskirsto – tu toks, ar toks.

Taip, mokyklos nepasirengusios priimti specialių poreikių turinčius, nes trūksta kompetentingų darbuotojų, nėra tinkamų priemonių, todėl dažniausiai tėvai, norintys, kad jų vaikas mokytųsi su visais, yra atkalbinėjami, bandant įrodyti, kad geriausia išeitis – specialiosios mokyklos. Tačiau dauguma negalią turinčių vaikų tėvų rinktųsi įprastas mokyklas, kur jų atžala galėtų lavintis ir mokytis pagal sugebėjimus.

Daugumoje Lietuvos mokyklų infrastruktūra yra nepritaikyta judėjimo problemų turintiems žmonėms. Pinigų trūksta? Manau, labiau požiūrio ir darbo organizavimo. Tiesa, mokyklos gali pasakyti – bet pas mus neįgalių nėra. Taip, nes turbūt jie yra priversti mokytis vienoje tų specializuotų mokyklų arba jiems taikomas nuotolinis mokymas. Dėl pastarojo: įsivaizduokite jaunuolį, turintį tik judėjimo negalią, kuris priverstas mokytis namuose, nes mokykloje nėra panduso arba tarpduryje yra nepervažiuojamas slenkstis. Jis visiškai atribojamas nuo visaverčio socialinio gyvenimo.

Štai konkretus pavyzdys: vyresnių klasių mergaitė patyrė traumą ir atsisėdo į ratukus, fiziškai mokyklos nebegalėjo lankyti, nes infrastruktūra nepritaikyta. Per du metus, kai jai buvo taikytas nuotolinis mokymas, mokytojai nė karto neatėjo į namus. Mama pati į mokyklą nešiojo tikrinti sąsiuvinius. Žinau atvejų, kai mokyklos bendruomenė ratukuose sėdintį moksleivį užnešdavo į trečią aukštą. Gražu, solidaru, bet rizikinga!

Vis dar trūksta informacijos apie negalią turinčių moksleivių rezultatus, ypač tų, kurie mokosi pagal individualizuotas programas. Ar visą gyvenimą besimokydamas nuotoliniu būdu tikrai gali gauti gerą ir kokybišką išsilavinimą? Ar tokia praktika neatriboja judėjimo, regėjimo ar klausos negalią turinčius jaunuolius nuo geresnių karjeros perspektyvų?

Negalią turintys žmonės pas mus vis dar paliekami būti patys sau, jiems statomos kliūtis būti visuomenės dalimi. Valstybė, rodos, lyg ir patenkinta, palikdama visus susijusius reikalaus biudžetinių įstaigų atsakomybei, užuot vysčius bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, skyrus daugiau dėmesio šeimoms ir negalią turinčių artimiesiems. Struktūrinių fondų pinigus ji mieliau skiria biurokratijai, nei reikalingų paslaugų vystymui.

Valstybės tikslas turėtų būti, kad žmogus neatsidurtų užribyje. Turiu lūkestį, kad choruose drauge dainuotų ne vien aklieji, bet ir puikiai regintys, kad tėvai, negalią turinčius, turėtų galimybę globoti šeimoje, kad molio minkymo būrelyje būtų visokių vaikų, kad XXI a. lankyti mokyklą galėtų kiekvienas vaikas. Rūpestis kiekvienu nereiškia aruodų eurų ar išskirtinių sąlygų, tai reiškia protingą pagalbą –kad kiekvienas galėtų pasirūpinti savimi ar savo artimu, kuriam gyvenimas atsiuntė kiek daugiau iššūkių.

Pradėjusi Izraeliu pabaigsiu žydišku pavyzdžiu Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo buvusioje žydų žemdirbių bendruomenėje Degsnių kaime silpnesnieji nebūdavo atstumiami ir jų neuždarydavo trobos gale. Kiekvienam atsirasdavo vieta ir veikla bendruomenėje. Garsas apie šią vietą sklido plačiai – tokia terapijos ir integracijos forma tapo užuovėja ir galimybe kiekvienam specialiųjų poreikių turinčiam žmogui. Matant, kad rūpinamasi kiekvienu, atsiranda saugumo jausmas, nes tiki, kad prireikus pagalbos tau ar artimam, neliksi vienas.