Neseniai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute savo programines nuostatas pristatė Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai. Netrukus savo siūlymus turėtų paviešinti kitos partijos, siekiančios dirbti Seime po rinkimų.
Diskusija apie partijų siūlymus, kurie turėtų tapti ir įsipareigojimais rinkėjams, bet dažniausiai lieka tik nuo realybės atitrūkusiais rinkiminiais pažadais, yra reikalinga. Partijų programinės nuostatos turėtų lemti rinkėjų apsisprendimą tą svarbią dieną, kai įvyksta politikų ir rinkėjų akistata ir pastarieji nusprendžia, kas kitus ketverius metus kurs įstatymus, veikiančius žmonių gyvenimo Lietuvoje sąlygas. Žinome, kad iš tiesų daugelis rinkėjų balsuodami apsisprendžia visai ne programinių nuostatų analizės pagrindu. Vienų sprendimus nulemia noras nubausti valdančiuosius, kitų – po nepriklausomybės atkūrimo vykdytų reformų metu patirtos nuoskaudos, dar kitų – asmeninės politikų savybės, o kai kas tiesiog impulsyviai kažką pažymi balsavimo biuletenyje.
Tačiau tokia realybė nereiškia, kad partijų programos iš principo yra nesvarbios ir turėtų likti tik siauro analitikų rato dėmesio objektu. Jei jos būtų tinkamai parengtos ir politikai matytų, kad rinkėjai vis atidžiau vertina politikų pažadus, Lietuvos politikoje galėtų būti mažiau nesusikalbėjimo, pykčio ir išteklių švaistymo. Ar bent taip galima būtų manyti, tikint mokymosi ir racionalios diskusijos galimybe.
Tad kokie turėtų būti rinkiminiai pažadai, kad jie iš tiesų galėtų suteikti prasmingą turinį partijų konkurencijai rinkimuose, po rinkimų būti pamatu naujos valdančios daugumos programai, formuoti rinkėjų lūkesčius ir tapti valdančiųjų darbo įvertinimo pagrindu prieš dar kitus rinkimus?
Šalia atitikties svarbiausioms partijos vertybėms, pagal kurias save su konkrečia partija galėtų sieti rinkėjai, jie turėtų atitikti ir keletą kitų kriterijų – būti konkretūs, įgyvendinami ir pagrįsti.
Turbūt aiškiausias kriterijus yra rinkiminių pažadų konkretumas. Politikai turėtų kalbėti ne apie tai, ką jie ketina „tobulinti“, „gerinti“ ar skatinti“, bet ką konkrečiai padarytų, kad kažkam (konkrečiai visuomenės grupei) konkrečiai pasikeistų situacija, sprendžiant visuomenei rūpimą problemą. Pavyzdžiui, konkrečiu dydžiu sumažintų darbo jėgos apmokestinimą Lietuvoje, kad dirbantieji uždirbtų daugiau ir Lietuva būtų patrauklesnė investuotojams; peržiūrėtų valstybės valdomų įmonių valdybų narių skyrimo tvarką ir jos laikymosi taisykles, kad įmonių veikla būtų nepriklausoma nuo politikų įtakos ir orientuota į viešąjį interesą, ir panašiai. Kuo konkretesnis pasiūlymai, tuo lengviau įvertinti jų galimą poveikį ir tuo aiškiau po rinkimų matyti, ar jie buvo įvykdyti, ar ne.
Kitas svarbus kriterijus būtų politikų galimybės įgyvendinti savo pažadus. Kitaip sakant, ar tai, ką siūlo politikai priklauso nuo jų sprendimų? Ar užtenka pakeisti vieną kitą įstatymą, vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą ir pasirūpinti tinkamu jų įgyvendinimu (tai, beje, labai dažnai pamirštama), kad būtų pasiekta tai, kas yra žadama? Pavyzdžiui, įsipareigojimai, kiek bus sukurta darbo vietų ar koks po ketverių metų bus vidutinis mėnesio atlyginimas Lietuvoje skamba įspūdingai konkretumo prasme, tačiau tokie dalykai priklauso toli gražu ne vien nuo valdančiųjų politinių sprendimų.
Juos veikia ir pasaulio ekonomikos pokyčiai, ir vietinio verslo sprendimai, ir technologinė pažanga, ir kita. Žinoma, keisdami mokesčius, darbo santykių, žemės naudojimo, konkrečių veiklų reguliavimo ir kitas taisykles politikai gali reikšmingai mažinti ar didinti paskatas kurti darbo vietas, investuoti ar didinti atlyginimus. Tačiau jų tiesioginis poveikis minėtiems rodikliams yra ribotas. Ši svarbi aplinkybė politinėse diskusijose paprastai pamirštama. Net ir ne iš piršto laužti, bet ekonominio modeliavimo būdu gauti prognozuojami užimtumo ir atlyginimų rodikliai priklauso nuo taikomo modelio prielaidų, o apie jas kantrybės ir noro diskutuoti neturi nei politikai, nei rinkėjai.
Be to, sutelkus dėmesį į patraukliai skambančius „didelius dalykus“ kaip proveržio sritys ir pasaulyje žinomų kompanijų vilionės, pamirštamos kasdienį daugelio žmonių, ypač smulkesniu verslu užsiimančių, gyvenimą veikiančios sudėtingos, daug išteklių sueikvojančios reguliavimo taisyklės, kurios neretai tampa nedarbo, aukštų kainų ar emigracijos priežastimi. Tačiau tiesiogiai nuo politikų ir jų sprendimus įgyvendinančių institucijų priklausančios administracinės naštos mažinimas paprastai susilaukia mažiausiai dėmesio.
Tad rinkiminės kovos įkarštyje politikai sistemingai linkę žadėti daugiau, nei gali padaryti. Tuo tarpu rinkėjai linkę permesti politikams atsakomybę ir už tai, kuo turėtų rūpintis patys, o vėliau skuba piktintis neįvykdytais pažadais. Neadekvačių rinkėjų lūkesčių problema nėra lengvai išsprendžiama. Tačiau reiklesnis jų žvilgsnis į rinkiminius pažadus ir įvertinimas, ar tai, ką žada politikai, iš tiesų priklauso nuo jų, ar anksčiau jiems pavyko įgyvendinti bent keletą savo pažadų, galėtų sumažinti tą neišvengiamą nusivylimą.
Nusivylimo būtų mažiau, jei rinkiminiai pažadai būtų pagrįsti. Pavyzdžiui, minimalaus mėnesinio atlyginimo dydis yra ir konkretus ir įgyvendinamas, nes priklauso nuo įstatymo pakeitimo ir jo laikymosi priežiūros. Tačiau ar jo pakėlimas iki smarkiai didesnio dydžio yra pagrįstas? Kas tokiu atveju patirtų naudą, o kas – nuostolius? Įvertinti, kas laimės ir kas pralaimės dėl tokio pobūdžio sprendimų nesunku. Galbūt daugeliui rinkėjų konkrečių pasiūlymų įvertinimas atrodo sudėtingas, tačiau tam ir reikalingos ekspertų diskusijos, galinčios parodyti nutylimas neigiamas siūlomų sprendimų pasekmes. O tokios pasekmės visada egzistuoja, kai vykdomos viešosios intervencijos, kad ir kokiais gražiais ketinimais jos būtų grindžiamos.
Vis dėlto naivu būtų tikėtis, kad rinkiminių nuostatų turinys politikoje taps svarbesnis už galios žaidimus ar viešųjų ryšių formos klausimus. Tai rodo ir jau prasidedančios kai kurių partijų reklamos, ir stiprėjanti opozicijos kritika valdantiesiems, kuriems priskiriamos įvairiausios Lietuvoje matomos blogybės, ir valdančiųjų atsakomoji kritika opozicijai, kuri vis dar kaltinama netinkamai susitvarkiusi su krize 2008-2009 m., nors kaip tik dabartiniai valdantieji smarkiai prisidėjo prie to, kad teko „karpyti“ atlyginimus ir pensijas... Tokių abipusio demonizavimo, kuriame tradiciškai aktyviausiai dalyvauja viena kitą kaltinančios Tėvynės sąjungos ir socialdemokratų partijos, pavyzdžių galima rasti daug.
Tai matant ne vienam rinkėjui kyla klausimas – kodėl politikai taip vengia pripažinti savo klaidas ir konkurentų pasiekimus? Ar galvoja, kad klaidos pripažinimas ar teigiamas oponento įvertinimas rinkėjų bus suprastas kaip silpnumo ženklas? Nekalbant apie tai, kad klysta visi, o politikai, deja, klysta ypač dažnai, toks elgesio modelis, viena vertus, didina atotrūkį tarp rinkėjų ir politikų, o kita vertus, aštrina susipriešinimą tarp valdančiųjų ir opozicijos, kuris apsunkina plataus politinio sutarimo strateginiais klausimais galimybes po rinkimų.
Tik kol kas neatrodo, kad prieš šiuos Seimo rinkimus reikšmingai keistųsi tokia tradicinė rinkiminė elgsena. Kažkam imtis iniciatyvos keisti nusistovėjusį politinės retorikos stilių yra rizikinga, ypač kai taip elgiasi visos partijos, o nemaža jų dalis nesidrovėdamos žada neįgyvendinamus dalykus ar aktyviai mėgina išnaudoti didžiausias rinkėjų baimes.