Bedarbių skaičius vis dar yra net 6 milijonais didesnis nei prieš krizę. Nepaisant to, jog dar nėra atsitiesta ir sustiprėta, nauji ekonominių krizių signalai kyla tai iš lėtėjančio Kinijos ūkio, tai iš vis dar stagnuojančios Europos Sąjungos, tai iš ant prarajos krašto stovinčios Rusijos.
Tačiau jau dabar politikai ir ekonomistai sutaria, kad bet kokiu atveju moderni ekonomika niekada nebebus tokia, kokia buvo iki 2008 metų. Vienas labiausiai ją pakeitusių veiksnių yra skaitmeninės bei dalinimosi ekonomikos iškilimas ir suklestėjimas. Būtent po krizės pridygo galybė naujų, inovatyvių įmonių, iš esmės pakeitusių daugelį tradicinės ekonomikos industrijų: 2008 metais – „Airbnb“ nuomos platforma, 2009 metais – „Uber“ pavežėjimo paslauga, 2009 – masinė projektų finansavimo platforma „Kickstarter“ ir t. t. Sąrašą galima tęsti.
Kas yra skaitmeninė ekonomika bei viena svarbiausių jos atšakų – dalinimosi ekonomika? Jos esmė – daiktus ne turėti, juos pirkti ar parduoti, o jais dalintis ar nuomoti. Tas pats galioja ir paslaugų atžvilgiu – jos teikiamos ne gaunant nuolatinį darbo užmokestį ar pajamas, o daliniu darbo laiku (part- time) ar būnant laisvai samdomu darbuotoju (freelancer).
Skaitmeninė ekonomika dabar apima daugybę paslaugų ir prekių grupių – finansines paslaugas (tarpusavio skolinimosi platformos), gyvenamojo ploto nuomą („Airbnb“ ir kiti), transportą („Uber“ ir kiti) bei daugelį kitų tradicinės ekonomikos sferų. Kokios yra šio proceso pasekmės ir kokius sprendimus turi padaryti politikai? Dalinimosi ekonomika turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Apie ją dabar plačiai diskutuoja Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (EBPO) šalys, kuriose ji įgavusi platesnį mastą nei Lietuvoje.
Išsakomi pastebėjimai bei abejonės – labai įvairūs. Iš EBPO valstybių politikų konferencijose teko girdėti įvairiausių nuogąstavimų apie gausybę nereglamentuotos, nekontroliuojamos veiklos pavyzdžių. Kalbant apie „Airbnb“ nuomos platformą, Prancūzijoje apstu atvejų, kuomet socialinį būstą gavę asmenys jį įsigudrindavo pernuomoti ir gauti už tai nuolatinių pajamų, kurios, žinoma, jokia forma neapmokestinamos. Ką kalbėti apie konkurencinių sąlygų iškraipymą, kadangi šie nuomotojai jokiais atvejais nemoka nei PVM, nei „pagalvės“ mokesčių, kuriuos moka tradiciniai viešbučiai ar nakvynės namai. Daliniu darbo laiku dirbantys ar laisvai samdomi darbuotojai yra puiki darbo jėgos forma verslui, tačiau dėl nepastovių pajamų, stabilių darbo kontraktų nebuvimo, kyla klausimų dėl jų socialinės apsaugos, senatvės pensijų.
Kitas dažnas klausimas – kur plaukia globalių skaitmeninės ekonomikos kompanijų, kuriančių šias platformas, mokami veiklos pelno mokesčiai? Europos Sąjungos lygiu šiuo metu tai yra rimtas klausimas ir beveik vieningai prieinama išvados, jog mokesčiai turi būti mokami ten, kur vykdoma ekonominė veiklą, o ne kontroliuojančias bendroves įregistravus įvairiuose ofšoruose.
Kiekviena nauja dalinimosi ekonomikos paslaugos forma sukrečia tradicinės ekonomikos industrijas. Tarkime, „Uber“ pavežėjimo paslauga, kuri neseniai atsirado ir Vilniuje, pakeitė visą konservatyvią ir stabilią taksi industriją. Prancūzijoje, Ispanijoje „Uber“ plėtrą pasitiko streikai ir protestai. Žmonės bijo dėl ne visu darbo laiku veikiančių uždarbiautojų prarasti savo nuolatinį darbą, pajamas ir profesiją.
Kitas dalykas – nauji teisinio reglamentavimo iššūkiai. Lietuvoje pasirodžius „Uber“ paslaugai, Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė informaciją, jog šią pavežėjimo paslaugą teikiantys vairuotojai privalo registruoti individualią veiklą. Seime buvo registruoti keli su „Uber“ veikla susiję įstatymų pakeitimo projektai, kurie bus svarstomi jau šioje pavasario sesijoje. Stengiamės žengti koja kojon, tačiau skaitmeninės ekonomikos plėtra kol kas yra greitesnė nei įstatymų bazės jai kūrimas. Vykstant masinei uberizacijai, daugelyje sričių tampame gyvo ekonominio eksperimento liudininkais.
Nors skaitmeninė ekonomika atveria daug naujų galimybių, tačiau kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų. Darosi neramu dėl socialinės apsaugos, pensijų sistemos stabilumo, kadangi skaitmeninėje ekonomikoje įsivyraujančios laisvai samdomo darbo formos neužtikrina darbuotojams nei reikiamų socialinių garantijų, nei galimybės kaupti valstybinę senatvės pensiją, nei reikiamos darbo vietos apsaugos. Tai mums, socialdemokratams, pirmiausiai ir kelia nerimą. Prasidėjusių pokyčių stabdyti negalime, tačiau turime sudėti reikiamus saugiklius, kad ekonomikos uberizacija netaptų nevaldoma darbo santykių liberalizacija.