Į ketvirtą, ką darys, įvedė sankcijas Turkijos pomidorams, kebabams ir Rusijos užsakomiesiems reisams. Sankcijas, kurios prakutusiems Vovos gerbėjams užkirto kelius iki jūros graibymo liuobti Antalijos viešbučiuose su „viskas įskaičiuota“. Logikos jokios, bet prieš „Turkų maršą“ KGB triukais nepapūsi. Nebijo, basurmanai.
Bet Vova Krymą turi? Turi, tik be elektros. Donbasą turi. Kuris be ateities. Karas su Ukraina. „Rusų pasaulis“ tyliai paliko šią ašarų pakalnę. Be laidotuvių. Kaip įprasta Vovos Rusijoje. Karas Sirijoje. Karas su turkų sultonu. Kuriam Ukrainos kazokai ne keiksmažodinį laišką rašo, o „Turkų maršą“ griežia.
Bankai griūva. „Gazprom“ dujų niekam, net kinams ir turkams nebereikia. Nafta pigiau grybo. Ėsti nėra ko (kas penktas pomidoras buvo turkiškas). Atostogauti nėra kur. Nebent į Krymą. Bet ten viskas apskaičiuota triskart brangiau nei Turkijoje. Ten net elektros nėra. Ne kurortas, o Sibiras, o į Sibirą net rusai savo noru nevažiuoja.
Kai Vova statė „Nuskriaustųjų“ operetės I dalį „Krym naš“ ir įvedė sankcijas Ispanijos ir Nyderlandų pomidorams, koks buvo išdidus: „Mūsų draugai – Brazilija ir Turkija, bus ir apelsinų, ir pomidorų, o už mūsų – Kinija.“
Nepraėjo nė poros metų, o jau ir Turkijos tarp draugų nėr. Su visais alternatyviais dujotiekiais per Juodąją jūrą. Brazilija liko toli. O Kinija – vis arčiau. Už Uralo kalnų iš lėto prasideda Kinija. Aplink vieni priešai. Kaip 1937-aisiais. „Čistka” (valymas – rus.)! – staugia Maskvos aikštėje beždžionės, iš aprangos ir siluetų kažkuo primenančios dailias rusų moteris.
Vova ilgai vaidino kietą. Anot „The European Leadership Network“, pernai tik per kelis mėnesius net 39 kartus Rusijos karo lėktuvai pažeidė NATO oro erdvę. Bet kai jau užsirovė, tai užsirovė – ant tokio pat, tik neblefuojančio.
Turkų Karinių oro pajėgų orkestras griežia linksmą W.A.Mozarto sonatos A-dur III dalį, vaizduojančią spalvingą turkų kariuomenės eiseną. Alfą-patiną vaidinusio chuligano pasirinkimas – tuščias kaip evenkų tundra. Duosi atgal į snukį turkų sultonui – susidursi su NATO galia. Inkšti, kad tai smūgis į nugarą – vargšeliu liksi. Sakė Alionuška: „Negerk, broleli, iš oželio pėdos...“
Kokį ten šūkį buvo liepęs iškabinti? Rusija nebeklūpos ant kelių? Po turkų smūgio į tarpuragį pakilti galima nebent į orą. Ir skaudžiai trenktis į žemę. O jei dar šakosies, kas bus su karine baze Sirijoje, kai Turkija uždarys Bosforą? Čia tau ne kirmėlę apelsine rasti.
Ar tai reiškia, kad su Putinu jau viskas?
Besiskeryčiodamas ir kaitindamas atmosferą, visų pirma, dėl baimės prarasti valdžią Rusijoje, Putinas įsivarė save į kampą. Kampe kiekvienas – neprognozuojamas. Tai, o ne kažkokie teroristai su keliais „kalašnikovais“ – bent jau artimiausiu metu – ir kelia didžiausią pavojų pasaulinei taikai.
Akivaizdu, kad Putinas nėra stiprus. Bet, kaip dažniausiai nutinka, silpnas ar stiprus – tik mūsų vaizduotės žaismas. Vakarų demokratijų piliečiams ir BVP augimo mažėjimas 0,1 proc. jau kelia neandertalietišką siaubą, o čia mušeika Vova. Putinas tikrai dar turi galimybių blefuoti.
Tačiau jau aišku, kad dėjimasis kietu yra paremtas ne Rusijos ginklo jėga, o tokių tipų kaip Hollande’as ar Sarkozy ištižimu. Plačiąja prasme – visų europiečių ištižimu à la rusišku “kad tik kas nors neatsitiktų”. Putino viltis – lietuvių ir visų europiečių silpnadvasiškumas.
O ką tokia apklausa atskleistų Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje?
Tai nėra momento klausimas. Net ne santykių su Rusija klausimas. Problema rimtesnė. Puiku, kad žmonės nori gyventi be rūpesčių. Kaip kažkada juokauta, gražiai gyventi neuždrausi. Blogai tai, kad silpnumo ugdymas, tinginystės ir užpakalio nepakėlimo pateisinimas tampa mūsų politikos, kuri prasideda mokykloje ir persmelkia visą valstybės gyvenimą, alfa ir omega.
Todėl silpnadvasių – jei nekeisime „malonumo mokyklos“ principų – bus vis daugiau. Tai prieš porą dienų taikliai priminė vienos geriausių gimnazijų, Vilniaus licėjaus direktorius S. Jurkevičius: „Mūsų pedagogikos strategų pasirinktas kelias ugdo inkščiančią, dejuojančią ir verkšlenančią kartą. Tai psichologiškai pažeidžiama, silpna, negalinti pakelti net minimalių išbandymų jaunuomenė, kuri, susidūrusi su nedideliais sunkumais, labai greitai palūžta“.
Ką vietoj malonaus laiko praleidimo mokykloje siūlo Vilniaus licėjaus vadovas? Anot jo, pakaks nuolatinio verkšlenimo ir dejavimo, pakaks nuolaidžiauti mokinių savivalei ir tėvų aiškinimui, kaip reikia mokyti jų vaikus, užteks klausytis indoktrinuotų valdininkų vizijų apie moderniosios pedagogikos privalumus. „Tam, kad įgytum bent patenkinamą išsilavinimą, reikia įdėti daug triūso ir dažniausiai su malonumu tai neturi nieko bendro“, – sako S. Jurkevičius.
Pasaulis buvo, yra ir – tai nuolat primena teroristai, pradedant mušeika Vova ir baigiant DAESH – dar ilgai ilgai bus žiauri kova. Už būvį ir išlikimą. Ar tokioje mokykloje, kurioje norma tampa ne tik tingėti, bet ir pateisinti savo tingumą, galima išugdyti laisvą žmogų, galintį atsispirti Rusijos propagandai?
Galbūt. Pasaulis nėra dvimatis. Bet didesnė tikimybė, kad iš tokios mokyklos išeis daug nekritiškų lepšių, kuriems rūpės tik malonumai, nesukant sau galvos dėl to, kokia kaina ir iš kieno rankų jie gaunami. Kurie, bijodami dėl savo malonumų, gali patikėti „Russia Today“ skelbiamu nonsensu, kad Rusija nieko blogo nedarys, jei tik Grybauskaitė (ES, NATO) neerzins mušeikos Vovos.
Du viename: ir išmanus atkirtis Kremliaus propagandai, ir klasikinė muzika, ateinanti iki publikos, kurių muzikinis išsilavinimas įstrigo tarp L. Kazlauskienės ir Dž. Butkutės. Aukščiau nosis, broliai ir sesės: Vova gavo į nosį. D. Katkaus orkestras groja linksmą „Turkų maršą“.