Sprendimo, kuris šį kartą lyg gerai išdžiovintą beržinę malką suskaldė Lietuvą ne į landsbergininkus ir brazauskininkus, o į tuos, kurie supranta, ką mūsų istorijoje reiškia lemtingas 1988-1991 m. laikotarpis, ir ketvirtį amžiaus tebenešiojančius kraujuojančią sielos žaizdą dėl sugriautos gimtojo kolchozo fermos, puošusios vaizdingą paežerę silikato mūrais, arba neplanuotai pasibaigusios komjaunuoliškos karjeros. Pirmųjų šį kartą gerokai daugiau, nes užaugo karta, kuri sužinojo apie mūsų valstybės atkūrimo laikotarpį iš mokyklinių istorijos vadovėlių ir suvokia bent jau tai, kad V. Landsbergiui skirtų puslapių iš jų niekaip nepavyks išplėšti. Net jeigu visiškai nesimpatizuoja profesoriaus įkurtai ir jo anūko vadovaujamai politinei partijai.
Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, jaučiant artėjančią kadencijos pabaigą, priminti apie save tai rinkėjų grupei, kuriai V. Landsbergio pavardė buvo yra ir iki gyvenimo pabaigos liks keiksmažodžiu. Ir ne todėl, kad jie neigtų Atkuriamojo Seimo pirmininko vaidmenį kovoje už Lietuvos valstybės atkūrimą, o todėl, kad jį pripažįsta ir netgi perdeda. Bet atmeta patį Lietuvos valstybės projektą, kaip svetimą, klasta primestą iš Vakarų besibaigiant Šaltajam karui.
Man taip pat būtų lengviau patikėti hipoteze, kad visus keikiančius Lietuvą komentarus naujienų portaluose prirašo Rusijos specialiųjų tarnybų įdarbinti troliai. Jeigu jūs, kaip ir aš, savo giminėje neturite tikrų klasikinių vatininkų, retai nueinate į turgų ir nevažinėjate priemiestiniais autobusais, tai prekybos centro eilėje ar M. K. Čiurlionio muzikos koncerte sutikti žmonės nei iš šio, nei iš to nepradės pasakoti, ką iš tiesų galvoja apie savo šalį.
Ne juokais pašiurpina mus tik apklausų rezultatai, kai sužinom, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų patyliukais galvoja, jog Lietuvos valdžios pozicija Rusijos atžvilgiu yra per daug priešiška. Maždaug tiek pat ar tik truputį mažiau kažkada kategoriškai neigiamai atsakė į klausimą, ar eitų ginti savo šalies, jei kažkas – pirštais į kaimynus nerodysime – staiga ją užpultų.
Trečdalis rinkėjų balsų yra pakankamo dydžio auditorija televizijos laidoms, maitinančioms juos neapykanta savo šaliai, bandančioms įpiršti sąmokslo teorijas ir kitokią janutieną. Jeigu didžioji jų dalis ateina balsuoti, tie balsai gali nulemti rinkimų rezultatus. Ačiū Dievui, dauguma jų balsuoti nevaikšto, nes iš principo netiki demokratinių rinkimų skaidrumu ir savo galimybėmis ką nors šiame pasaulyje pakeisti. Tačiau ir dėl tų, kurie ateina, balsų politikai jau pradėjo varžytis tarpusavyje. Pirmiausiai demonstruodami, kad supranta pasaulį visiškai taip pat, kaip nelaisvi nuo ketvirčio amžiaus senumo propagandos įkaltų į galvas mitų jų rinkėjai. O lengviausia tai padaryti viešai demonstruojant neapykantą žmogui, tapusiam Lietuvos valstybės atkūrimo simboliu.
A.Butkevičiui šitos rinkėjų grupės nepakanka, o tapatinimasis su jos retorika lengvai gali perpus sumažinti vis dar įspūdingus juo pasitikinčių rinkėjų procentų skaičiukus. Jis privalo būti visiems geras, neerzinti ir nešokiruoti istorinių tiesų neigimu. Tą užduotį partijoje atlieka Artūras Skardžius ir Bronius Bradauskas, kurie savo įvaizdžio labiau jau niekaip nesusigadins, bet kiekvienu pasisakymu mobilizuoja savo šalies laisvės nekenčiantį elektoratą.
Taikytojo, įsikarščiavusiųjų ramintojo ir svetimų klaidų taisytojo misija vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio atsistatydinimo istorijoje A. Butkevičiui visai pakenčiamai pavyko, todėl galės bandyti dar ne kartą tai pakartoti. Nuo pat šios kadencijos pradžios, kai atėjo vadovauti Vyriausybei skelbdamas, kad taisys prieš tai šalį valdžiusių dešiniųjų klaidas, šitas premjero vaidmuo rinkėjams patiko ir gali būti dar ne kartą atliktas bisui. O gal dėl to ir buvo sumanytas visas spektaklis?