Filmas, kuris išmokė mus mylėti kapitalizmą ir Ameriką

Kai mano kartos žmonėms užduoda klausimą „kas tave tokį užaugino?“ – visada sakau: tėvai, Salomėjos Nėries mokykla Vilniuje ir filmas „Wall Street“. Na, gerai, dar amerikietiški, prancūziški ir itališki blizgieji žurnalai apie gerą gyvenimą, kurių visada būdavo namuose (buvau sovietinės nomenklatūros vaikas, ir kai tik nevalgydavau juodųjų ikrų ir lašišos, visada vartydavau užsieninius žurnalus). Bet čia istorija apie kiną.

Filmas „Wall Street“ (pirmasis – nes apie 2010 metų tęsinį, „Wall Street: pinigai nemiega“ („Wall Street: Money Never Sleeps“ neverta nė kalbėti, tai tingus ir lėkštas kūrinėlis be jokių pasekmių, kurį jau visi pamiršo), kurį pamačiau būdamas dar visai jaunas, įtakai lengvai pasiduodantis aštuoniolikmetis Lietuvoje, kurioje vos vos brėško Atgimimo ir laisvės aušra. Filmas išmokė visko: kaip reikia gyventi, ko reikia siekti, kaip reikia rengtis, ką valgyti (jautienos kepsnį totoriškai su putpelės kiaušiniu ir sušius) ir kaip svarbu yra pinigai. „Godumas yra gerai“, sakė filmo pagrindinis veikėjas, o aš sėdėjau ir mokiausi, sėdejau ir mokiausi. Gal išmokau ir ne viską, bet, Dievas mato, bent jau troškimus ir lūkesčius išsidėliojau sėkmingai.

Filmas buvo kurtas visiškai kitokiu tikslu. Milijonai žmonių, mano bendraamžių, jame rado kapitalizmo ir vartojimo visuomenės vadovėlį, Evangeliją ir maldaknygę, tačiau režisierius Oliveris Stone‘as visada sakė, kad norėjo priešingo efekto. Jis norėjo parodyti atstumiantį kapitalizmo veidą ir sukelti pasibjaurėjimą. Viskas gavosi atvirkščiai.

Pagrindinį vaidmenį vaidinęs Michaelas Douglasas (vaizdavęs negailestingą ir be skrupulų veikiantį akcijų spekuliantą Gordoną Gekko, kurį dabar turbūt pavadintume oligarchu ar kokiu kitu naujovišku žodžiu) taip pat po filmo neregėtos ir neplanuotos sekmės kalbėjo apie tai, kaip jam sunku buvo patikėti tuo susižavėjimu, kurį jo bjauriam personažui skyrė publika. Ką pasakė aktorius Charlie‘is Sheenas (vaidinęs žibančių akių jaunąjį biržos vertelgą Budą Foxą), ir ar ką nors sakė apskritai, nėra aišku, tačiau, tikėtina, ir jis būtų pasakęs ką nors moralizuojančio, jei, žinoma, nebūtų taip užsiėmęs kokainu, alkoholiu ir sutuoktinės mušimu.

Filmo kūrėjams atsitiko tai, kas dažnai atsitikdavo sovietinės animacijos kūrėjams: jų filmukuose blogieji veikėjai buvo glamūriniai, patrauklūs ir įdomūs, o gerieji buvo tokie minkšti ir nuobodūs, veblenantys ir cypsintys, kad daugeliui žiūrovų slapčia norėjosi, kad jiems tik greičiau nusukiotų galvas arba priplotų su kokiu sunkiu daiktu.

Andrius Užkalnis

Tačiau, bet kuriuo atveju, didžioji dalis publikos suprato filmą taip, kaip suprato, o ne taip, kaip norėjo jo kūrėjas, sėkmingai gyvenime derinantis socialistines pažiūras ir gerus sugebėjimus krautis turtus. Norite sužinoti, koks blogas yra kapitalizmas? Paklauskite Oliverio Stone‘o, kuris taip nekenčia kapitalistų ir pinigų, kad jo asmeninis kapitalas šiais laikais siekia 50 mln. dolerių. O kam, iš tiesų, šiais laikais lengva?

Filmas iš esmės yra naujųjų laikų moralinė pasakėčia: jaunas biržos prekiautojas, trinantis kėdę didelėje bendrovėje už kuklų atlyginimą (jis net nesugeba laiku mokėti skolos kortelei „American Express“, apsivilkęs kostiumą iš parduotuvės, ne pasisiūdinęs, ir turi iš bendradarbio skolintis 100 dolerių) labai nori būti Žaidėjas. Jis sugeba patekti pas savo stabą, milijardus vartantį ryklį, jo gimimo dieną ir ryklys juo patiki ir priima į savo mokinius, nes jaunuolis jam padovanoja (neteisėtai) informacijos apie oro bendrovę, kurioje profesinių sąjungų vadovas yra jaunuolio tėvas (aktorius Martinas Sheenas ir tikrame gyvenime yra Charlie‘io Sheeno tėvas, taigi, tėvas ir sūnus aktoriai vaidina tėvą ir sūnų filme – vertės tai turbūt neprideda, bet vis tiek įdomu). Atskleista informacija padeda oligarchui įsimesti kišenėn papildomus kelis ar keliolika milijonų, o jaunuolis mokosi šnipinėti ir žvejoti žinias, padedančias aplošti kitus rinkos žaidėjus.

Galiausiai visi prieina liepto galą, teisėsauga sugaudo galus, ir jaunuolis prisvilusia uodega padeda vyriausybei sugauti prakeiktą oligarchą. Tačiau liūdnas moralas žiūrovui jau nebėra įdomus, nes net liūdna pabaiga nesugeba atgrąsyti nuo nuostabaus ir karšto gyvenimo greitojoje eismo juostoje patrauklumo.

Filmo žinutė aiški ir ryški: pinigai yra blogio šaknis, pinigų siekimas priverčia žmones parduoti gimines ir draugus ir nebežiūrėti moralinio kompaso, ir štai kaip būna ir jums bus taip pat, saugokitės. Tačiau filmo kūrėjams atsitiko tai, kas dažnai atsitikdavo sovietinės animacijos kūrėjams: jų filmukuose blogieji veikėjai buvo glamūriniai, patrauklūs ir įdomūs, o gerieji buvo tokie minkšti ir nuobodūs, veblenantys ir cypsintys, kad daugeliui žiūrovų slapčia norėjosi, kad jiems tik greičiau nusukiotų galvas arba priplotų su kokiu sunkiu daiktu.

Lygiai taip pat ir „Wall Street“: iki pykinimo „doras ir teisingas“ oro bendrovės profsąjungų veikėjas Carlas Foxas, kurį vaidina Martinas Sheenas, ir jo kolegos, teatriškai nepatogiai besijaučiantys nuvorišo sūnelio bute prie jiems nepažįstamų sušių, nesukelia jokios užuojautos. Jie yra apgailėtini. Kartais būna nevykėliai, kuriems norisi linkėti kuo daugiau nesėkmių. Kartais būna nelaimėliai, kuriems nelaimės yra ne Dievo neteisingumas, bet pelnytas atpildas už jų amžinai surauktus snukius ir nuolatinės kančios išraišką.

Tuo tarpu blogieji veikėjai gyvena tokį gražų gyvenimą (Niujorkas su dangoraižiais, automobiliai, pajūris ir šiaip viskas, kas tik įmanoma, yra puiku), ir sako tokius teisingus dalykus, kad abejonėms dėl moralumo nelieka vietos. Kad gyvenime išsiveržtum į priekį, kartais reikia pasistumdyti ir važiuoti automobiliu ten, kur parašyta „eismas draudžiamas“. Kartais pirma reikia daryti, o paskui galvoti, ar tai, ką padarei, buvo leidžiama.

Nesiraukykite, tatai girdėdami. Pirmiausia, daugumos jūsų moralė tokia pat elastinga, kaip ir mano, tik jūs apsimetate, kad esate šventesni. Ir greitį viršijate, ir automobilį kartais pastatote ne pagal taisykles, ir daug ką darote ne taip, kaip reikėtų, ir tvoras tveriate prie sodybų iki ežero, ir gydytojui vokelį įkišate, kad nereikėtų eilėje laukti ir išsamesnius tyrimus gauti, ir su policija susitariate. Viską žinote. Tik aš apie tai rašau, o jūs šito niekada nepripažinsite. Aš esu jūsų nelabai švari ir dėmėta sąžinė, suprantate tai?

Byrančios Sovietų Sąjungos žiūrovams šis filmas nebuvo pamoka apie tai, kokia baisi vieta yra Amerika ir šiaip Vakarai. Pirmiausia, komunistų spygliuota viela aptvertoje šeštadalio pasaulio sausumos dydžio koncentracijos stovykloje veidmainystė, apgavystė ir stipriojo teisė buvo dar bjauresnės, tik prizai nugalėtojams nebuvo nė iš tolo tokie gražūs.

Be to, žiūrovai matė, kad visiems mums būdingi instinktai – alkis, noras išgyventi, siekis daugintis ir troškimas patvirtinti savo vertę, būnant geresniu už kitus – Vakaruose yra pripažįstami ir pastatomi į šiokias tokias ribas, o ne neigiami ir uždangstomi, kaip dviveidiškoje totalitarinėje visuomenėje. Sovietų Sąjungoje visi taip pat norėjo didelių namų, jaunų gražių draugių, storų kilimų ir blizgių automobilių, tik apie tai negalėjo kalbėti ir turėjo apsimetinėti, kad nori visuotinės lygybės ir kuo gražiau pasitikti spalio revoliucijos metines.

Vakarai bent jau nemelavo, ir leido atsiverti tamsiesiems instinktams, ir čia buvo jų didysis patrauklumas, kurį filmas „Wall Street“ netyčia ir neplanuotai atskleidė.

Filme ir šiaip daugybė gerų pastebėjimų, vežančių nepalyginamai stipriau, nei nuobodylos Coelho citatos. Be jau minėto „godumas yra gerai“, ten yra ir šitie: „jei nori draugo, nusipirk šunį“, „dauguma žmonių yra avys, o avis skerdžia“. Ir dar, kad reikia anksti keltis. „Pinigai nemiega“, sako jaunajam veikėjui jo mokytojas, paskambinęs ryte, per aušrą.

Rekomenduoju pažiūrėti visiems, kas nori suprasti, iš kokio molio drėbti ir kokiose krosnyse degti dabartiniai keturiasdešimtmečiai. Mūsų labiau nepamilsite, bet suprasite tikrai geriau.

Wall Street (1987). Režisierius Oliveris Stone‘as, scenarijaus autoriai Oliveris Stone‘as ir Stanley‘is Weiseris, vaidina Charlie‘is Sheenas, Michaelas Douglasas, Daryl Hannah, Martinas Sheenas ir kiti.