Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), aukščiausioji ES teisinė institucija, ką tik priėmė labai svarbų sprendimą. Galima jį pavadinti ir istoriniu. Detalės buvo aprašytos, jas galima lengvai rasti, kartotis nesinorėtų. O esmė paprasta: ESTT nutarė, jog dar 2000 metais pasirašyta sutartis tarp ES ir JAV yra neveiksni ir turi būti panaikinta.
Toje sutartyje buvo kalbama apie dalijimąsi privačiais vartotojų duomenimis. Buvo kalbama apie privačias bendroves, bet paaiškėjo, kad tą informaciją be vargo gali gauti ir JAV valstybinės institucijos.
Tikėtina, kad jos mielai tuo naudojosi. Kur, kaip ir kam privatūs vartotojų duomenys buvo naudojami – klausimas, į kurį JAV neatsakys. Tiksliau, gal ir pasakys, tačiau mes, ES nariai ir piliečiai, niekad nesužinosime: tiesa tai – ar melas.
Tai štai, „Facebook“, „Google“, „Yahoo“, „Twitter“ ir kitų populiarių tinklų vartotojai. Ir ne tik jūs. JAV institucijos – karinės, žvalgybos, kontrolės bei kitos – galėjo be vargo gauti privačią informaciją apie jus. Gal gavo, gal ne – kas šiandien pasakys.
Grįžtant trumpam prie ESTT: sprendimas grindžiamas labai paprastu argumentu. Edvardo Snoudeno skandalu. Jo paviešinta informacija apie didžiules JAV sekimo programų apimtis bei mastą. Teismas konstatavo: JAV neužtikrina pakankamos privačių asmenų duomenų apsaugos, todėl sutartį ir reikia naikinti.
Žvelgiant istoriškai sutartis buvo pasirašyta tikintis, kad toji apsauga pakankama, kad ji tokia pati, kokia ir ES valstybėse. Paaiškėjo, kad ne. Įdomu: apsauga nepakankama tapo tik prieš metus kitus – ar tokia buvo nuo pat pradžių, nuo sutarties pasirašymo, galbūt dar ir iki jo? Kiekvienas čia gali turėti savo nuomonę ir požiūrį. Aš savąjį turiu – ir, deja, pesimistišką.
Todėl dvigubai smagiau, kad privačius asmens duomenis – visų ES piliečių, nepamirškime – ėmėsi ginti tokia autoritetinga institucija kaip ESTT. Ginti ir saugoti, patikėkite, tikrai yra ką.
Lietuvoje – ypatingai. Nors žmogaus teisių ir privačių duomenų apsauga formaliai yra – o praktiškai privalo būti - vienas iš pagrindinių valstybės prioritetų, taip nėra. Galbūt vėl pernelyg pesimistiškai, tačiau sakyčiau, kad mūsų šalyje ši sritis – apgailėtina. Kaip sakoma – žemiau kritikos ribos.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Europos Komisijos paskelbtais duomenimis, 2008 m. Lietuvos teisėsauga net 85 315 kartų kreipėsi į komunikacijos operatorius dėl duomenų pateikimo. Žmogaus teisių gynėjai ir teisininkai sako, kad tiek žmonių Lietuvoje tais metais galėjo būti sekami.
Tai - kelis kartus daugiau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje (palyginkime ją su Lietuva pagal plotą ir gyventojų skaičių!) ar kurioje kitoje Vakarų Europos valstybėje. Taigi – stulbinantys skaičiai. Dar daugiau: jau mūsiškė Nacionalinė teismų administracija pateikia statistiką, kad teismai patenkina net 99 procentus prokurorų prašymų leisti klausytis pokalbių telefonu. Išvada peršasi tik viena: tie prašymai tenkinami automatiškai, konvejeriu, dorai į juos, ko gero, net neįsigilinus.
O juk Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, kad pokalbių telefonu klausymasis yra rimtas kišimasis į asmens teises, pasakęs, kad tik labai rimtos priežastys, paremtos pagrįstu įtarimu, kad asmuo gali būti įsitraukęs į rimtą kriminalinę veiklą, turėtų būti pagrindu juos sankcionuoti. Tada buvo kalbama apie Moldovą, kur bent jau anksčiau teismai patvirtindavo 98-99 procentus prašymų dėl pokalbių pasiklausymo. Retorinis klausimas: kaip manote, ką EŽTT pasakytų apie Lietuvą?
Tiek EŽTT, tiek ir ESTT verdiktai turėtų tapti aiškiu signalu mūsų teismams, lengva ranka sankcionuojantiems kelią į privatų gyvenimą, suteikiantiems galimybes be vargo rinkti privačius duomenis. Taip neturėtų būti. Žmogaus teisės, jo privatumas – vienos iš pamatinių, fundamentalių vertybių, kurias pažeisti galima tik esant labai rimtam pagrindui. Ne įtarimams, kurie, kaip vėlgi ne kartą ir ne du buvo pademonstruota viešojoje erdvėje, anaiptol ne visada būna pagrįsti, pamatuoti, o kartais – tiesiog iš piršto laužti.
Plius – už neteisėtą kišimąsi į privatų asmens gyvenimą, o ypač už privačių duomenų viešinimą turėtų būti numatytos griežtos bausmės. Ne tokios, kokios yra dabar. Tokios griežtos, kad atgrasintų visus, turinčius piktų ketinimų.
Galiausiai institucijoms, kurios saugo žmogaus teises ir duomenis, turi būti skirtas ypatingas, padidintas dėmesys. Natūralu – ir finansavimas. Tik mūsų valdžios atstovų požiūris į tai kiek kitoks. Geriausiu atveju – finansavimas, kuris metai iš metų lieka tame pačiame lygyje, blogesniu – siūlymai jį mažinti.
Todėl turime tai, ką turime. Situaciją, kai nuo žmogaus teisių pažeidimų tinkamai nėra apsaugotas nė vienas Lietuvos pilietis. Kam norisi, galite pasidžiaugti: Seimo, Vyriausybės nariai – irgi tarp jų.