Naujasis skaičius yra net didesnis už paskelbtą po 2010 rinkimų. Protestuotojai tada buvo sumušti, buvę kandidatai – įkišti už grotų, bet tąkart už A. Lukašenką esą balsavę 79 proc.
Darbo partijos rinkėjai viliojami kaip baltarusiai
Keli oficialūs skaičiai rodo, kad ne viskas taip gražu, kaip piešiama. Minske net 20 proc. rinkėjų balsavo prieš visus kandidatus. Nieko gero nė vienam diktatoriui nežada žinia, jog sostinėje tyliai savo protestą prieš esamą tvarką išreiškė kas penktas. Šiandien jie neryžtingi, jiems baisu. Bet vieną gražią dieną, kai susiklostys tinkamos aplinkybės, jie virs sprogstamąja jėga, kuri nuvers režimą.
Valdžios pastangų rezultatas – net 36 proc. balsavo išankstiniuose rinkimuose. Naudoti įvairūs metodai, tarp jų ir tas, kurį Darbo partija sėkmingai puoselėja Lietuvoje – balsas už dešrigalį.
Išankstinio balsavimo punktuose rinkėjų laukė nemokamos vaišės. Rinkimų dieną atėjusius linksmino dainomis ir šokiais, bufetuose žemesnėmis kainomis buvo galima įsigyti įvairių prekių – nuo veltinių iki daržovių. Aišku, prašmatniausias bufetas buvo punkte Nr. 1, kur balsavo Batka. Ten patiekė ir virtų vėžių, ir žinduklį paršiuką. Tiesa, jų nepardavinėjo, kol nepasirodė rinkėjas Nr. 1.
Palankių priešininkų pulkelis
Be rinkėjų aktyvumo užtikrinimo, dar reikėjo Europai parodyti, kad Baltarusijoje prezidentas renkamas ne iš vieno kandidato. Ir parodė. Ne visiems leido kandidatuoti, bet kiekvienam dalyvavusiam po keletą procentų balsų paskyrė.
Antrą vietą rinkimuose su 4,5 proc. balsų užėmė neseniai viešame gyvenime pasirodžiusi Tatjana Korotkevič iš judėjimo „Sakyk tiesą“. Jo buvęs lyderis Vladimiras Nekliajevas pasitraukė iš savo posto vos prieš kelis mėnesius, pareiškęs, jog judėjime knibžda KGB agentų. A. Lukašenka pavadino šią kandidatę „žmogumi su sijonu“, kuriam prezidento pareigos per sudėtingos. Pasak baltarusių politologo Valerijaus Karbalevičiaus, realiai ji surinko ne mažiau kaip 20 proc. balsų.
Dar dalyvavo Nikolajus Ulachovičius, prisistatantis Baltarusijos kazokų vadu. Besidomintys istorija žino, jog Baltarusijos teritorijoje nei LDK laikais, nei po to kazokų žemių nebuvo, bet argi tai svarbu, kada norisi, kaip įspūdingiau?
Liberalų demokratų partija Baltarusijoje registruota, bet veikia tik jos pirmininkas Sergejus Gaidukevičius, bandantis ne tik partijos pavadinimu, bet ir retorika imituoti rusų politiką Vladimirą Žirinovskį, tik stokojantis pastarojo artistiškumo. S. Gaidukevičius pavyzdingai kandidatuoja visuose prezidento rinkimuose, išskyrus 2010, kada opozicionieriai realiai bandė rungtis. Šio kandidato paskirtis – pasveikinti A. Lukašenką su laimėjimu, kaip jie ten Vakaruose daro.
Kaip mums elgtis?
Kas kita – politikai ir diplomatai, kurie turi veikti. Baltarusija yra kelis kartus už mus didesnė kaimynė rytuose. Pasaulyje jau pakanka pavyzdžių, kad demokratija nėra eksporto prekė. Iki jos yra ilgi procesai pačioje visuomenėje. Kol demokratija gerai neįsišaknijo pas mus, galime būti tik tarpiniu pavyzdžiu, kurlink verta eiti.
Tačiau varškė yra eksporto prekė. Ir mes jos pagaminame daugiau, nei suvalgome. Mūsų varškė skani ir rusui, ir baltarusiui. Rusų dabar prie jos neprileidžia piktas V. Putinas. Tačiau A. Lukašenka mielaširdingas ir neprieštarauja jos importui. Labai gerai. Skanaus, kaimynai. Pavalgę mūsų varškės, savąją galite eksportuoti be muito į Rusiją – juk jūs esate Muitų sąjungoje. Ir tegul Kremlius negriauna broliškų prekybinių ryšių tarp dviejų slavų tautų.
Baltarusija yra įdomi Kinijai, kuri šioje šalyje jau investavo ne vieną milijardą dolerių. Deja, išėjimo prie jūros baltarusiai neturi. Tačiau mes turime. Ir sovietinio pločio geležinkelį turime. Juo – tiesus kelias į Klaipėdos uostą. Baltarusiški kroviniai sudaro svarbią jo apyvartos dalį. Prie jų dar gali prisidėti kroviniai iš Kinijos į Europą.
Norite – per Klaipėdos uostą, norite – Kaune perkraukime ant europietiškos vėžės ir gabename nors iki Portugalijos. Latviai pyksta, vis dar tikisi įsiūlyti kinams Rygą, bet šių akį labiau traukia tranzitas per Lietuvą. Jei ir A. Lukašenka, su lietuviais pakalbėjęs, tam pritaria – kinams dar maloniau, nes juos itin drąsina palaiminimai iš valdžios viršūnių.
O kas pačiam Batkai iš to? Ogi visai neblogai turėti ryšininką, per kurį gali kalbėti su ES. Juk labai arti prie Briuselio jo vistiek neprisileis – europiečiai mato, jog ištaisytas viso labo rinkimų spektaklis pagal jų užsakymą.
Ekologinė bomba pašonėje
Gyvybiškai svarbi Lietuvai tema yra Astravo AE statybos klausimas. Ji renčiama vos 50 km nuo Vilniaus ir turi būti aušinama Neries vandeniu. Avarijos atveju dalis Lietuvos pakliūtų į radioaktyvią zoną, o įvykus nutekėjimui į Nerį, užsiterštų mūsų požeminiai geriamieji vandenys iki pat Kauno. Todėl šis klausimas yra nacionalinio saugumo lygio, ir jį apeiti atsiribojimu nuo A. Lukašenkos režimo ar apipilti barniu – ne išeitis.
Atvirkščiai – dabar pats metas pokalbiui, galbūt net aukščiausiu lygiu, ir jo tikslas būtų apsaugoti Lietuvą nuo galimos katastrofos, įtikinant A. Lukašenką, jog ne mažesnė grėsmė kyla pačiai Baltarusijai, o elektros iš Astravo AE nė viena ES šalis tikrai nepirktų. (Kada rusai suprato neįsiūlysiantys nei mums, nei lenkams Baltijsko AE elektros, dideliam projekto rėmėjo Artūro Zuoko liūdesiui, statybas ant Nemuno kranto jie sustabdė.)
Astravo rajono vėjų rožė rodo, jog realiausia radioaktyvaus debesies kryptis būtų Minskas, ir toks debesis būtų pražūtingas ne tik gyventojams, bet ir pačiam režimui.
Statyba prasidėjo su polėkiu, ir iš pradžių darbininkai uždirbdavo iki 1000 JAV dolerių per mėnesį. Man teko tuo metu lankytis statybvietėje. Tada jiems rodėsi, jog iš Rusijos pinigai liesis plačiu srautu. Dabar atlyginimai sumenko iki 200 JAV dolerių. Iš buvusių 6000 darbininkų liko 4000. Šie naudojasi senu sovietiniu metodu: ko negauna kaip atlyginimo, tą pasivagia. Plačiu spinduliu aplink Astravą kyla namai iš vogto betono.
Aukščiausi Lietuvos politikai turi dėti visas pastangas, kad A. Lukašenka įsisąmonintų, jog atominis reaktorius smėlio statinyje yra vienodai pavojingas ir Lietuvai, ir Baltarusijai. Prieš keletą metų, matyt, panašiai statytas naujos AE prie Peterburgo kupolas įlūžo. Laimei, po juo dar nebuvo reaktoriaus.
Aušinimo vanduo turės būti tiekiamas iš Neries už 6 km ir įkalnėn. Bet koks gedimas siurblių sistemoje ar vamzdyne sutrikdytų aušinimą, o perkaitę reaktoriai sprogsta. Pavojus ne menkesnis, kaip siūloma nauja rusų karo aviacijos bazė Baltarusijoje, dėl kurios raukosi A. Lukašenka, nes po Sevastopolio prisibijo turėti žaliųjų žmogeliukų peryklą.
Kaip pastebėjo kolega Joana Lapėnienė iš LRT TV, stebėtinai pasyviai elgiasi Lietuvos Žaliųjų partija. Pirmininkas Linas Balsys nesugeba į mikrofoną argumentuotai paaiškinti, kodėl jam, taip besireiškusiam prieš vakarietišką Visagino AE projektą su japonų reaktoriumi, visiškai nerūpi aplaidžios statybos Astrave su niekur dar neišbandytu rusišku reaktoriumi. Grėsmė nepalyginama, bet jokių protestų iš Žaliųjų partijos nematome. L. Balsio pavaduotojas Tomas Tomilinas originaliai pasiteisino, jog pavargo nuo akcijų. Tegul stato rusai ekologinę bombą mums pašonėje, – rankos nekyla prieštarauti.
Pakanka sričių, dėl kurių galima ir privalu kalbėtis su Baltarusija. ES sustabdė sankcijas apie 140 Baltarusijos piliečių, įskaitant A. Lukašenką, pagal kurias jiems buvo uždraustas įvažiavimas į ES ir įšaldytos jų lėšos. Sankcijų veikimas turėjo baigtis spalio 31d., ir jas reikėjo arba pratęsti, arba stabdyti. Kadangi represijų nebuvo, paleisti šeši politiniai kaliniai, ES nusprendė sankcijas stabdyti, ir ministras Linas Linkevičius labai išmintingai šį sprendimą palaikė. Jo poziciją Minskas tikrai įsidėmėjo. Tačiau sankcijos neveiks tik keturis mėnesius. Pavadėlis paliktas. Vilnius gali būti naudingas Minskui ir vėliau. Su sąlyga, jei nauda bus abipusė.
