Švyst! Ir sapnų apie sovietinį kolūkį ir galimybes išvogti tremtinių namus išvarginta okupacinio paveldo sergėtoja drąsinasi pareiškimais apie būtinybę saugoti tautos prievartautojų simbolius. Buuum! Ir kitą dieną, vatinių operacijų kareivėliai susprogdina kitą psichologinio užkrato laisvakritę bombą – austrų įmonės remiama salė „Compensa“ maloniai žada suteikti galimybę kitų metų vasario 23 d. rusų popvatai skambėti Lietuvoje.
Ir iš tiesų, atrodytų, na kas čia jau tokio baisaus. Vis vien tai tik dvasios burliokams skirtos žinutės ir renginiai. Jais galėtų deramai ir Užkalnis pasirūpinti. Deja, simbolių karas yra skirtas ne tik jiems. Bet kuris simbolis įsitvirtina mūsų sąmonėje kaip virusas, kaip nematoma budinti puvinio spora. Kaip JAV iškelta vėliava Mėnulyje, sakanti, kad dabar – tai kapitalizmo religijos sergėtojų žemė. Įtvirtinanti savo galią net ir ten, kur absoliuti žmonijos dauguma niekada nėra buvusi. Ir turbūt greitai nebus. Nežiūrint to, kasnakt tūlas Žemės gyventojas, užvertęs galvą ir besidžiaugiantis mėnesiena, maitina jame tūnantį JAV galios simbolį pats to nė nežinodamas.
Čia tikrai apgailestaudamas turiu pastebėti, kad daugelio iš mūsų sąmonė yra sužalota sovietinių simbolių, kurių joks vakarietis suprasti negali. Todėl nors ir piktinuosi, bet per daug negaliu smerkti kanalizacijos dangčių, pažymėtų „CCCP“, ideologinės vadės ir gynėjos iniciatyvomis. Nes kai lengvai atpažįstama fizinė okupacija simboliais sulaukia atkirčio, ten, matrioškų šalies pusėje, ypač intensyviai imamas naudoti psichologinis protų teroras. Ir Kremliaus orkestrantų džiaugsmui, diena iš dienos tyliai sėdintis Trojos arklys – mūsų smegenis ryjantis sovietizacijos virusas, vis pamaitinimas pūvančiu „Likimo ironijos“ pakratu, kartas nuo karto anšliusu paima protus, pažymėtus sovietinės prievartos stigma. Ir staiga laisvas ir nepriklausomas žmogus tampa „kaip smagu po pievą palakioti“ melodijos akordais valdomu vatiniu zombiu.
Šios zombių armijos didėjimas konstatuoja liūdną faktą, kad nepaskelbtas karas vyksta. Ir vyksta jis visu pajėgumu. Paprasta karinė tiesa ta, kad visais laikais visos kariaujančios šalys visus karus kariauja pasiremdamos XIX šimtmetyje apibendrintais esminiais Klauzevitso kariavimo principais. Šalis yra pasirengusi karui, kai jos visuomenė, didžioji dauguma, neapkenčia priešo, jos karinė galia yra pakankamai išvystyta ir yra tinkamai susiklosčiusi situacija, taigi, proga.
Rusijos režimo sugebėjimas manipuliuoti žmogaus nuomone jau nebestebina savo atlikimo lengvumu. Pasiektas orveliškos visuomenės lygis, kai pagrindinis 1984-ųjų veikėjas paklaustas, kiek mato iškeltų pirštų, desperatiškai vengdamas eilinių smūgių išrėkia „Du tris, kiek reikia?“ ir tuoj sulaukia kankintojo pagyrimo: „Na štai, pagaliau ėmei mokytis.“ Demokratiškais rinkimais išrinktos valstybių vyriausybės lengvai tampa fašistinėmis chuntomis, o bet kuri spalva tampa ta, kokios nori Kremlius. Vakarykštis priešas banderovcas šiandien yra Daesh teroristas, rytoj gali būti fašistas pribaltas.
Na ir dėl trečiojo principo, gal kiek nuliūdinsiu konspiracijos teorijos ir neklystančių Šoigu planuotojų gerbėjus. Veiksmai po karo su Gruzija rodo, kad Rusija, tiesiog pažodžiui sekdama klasikine teorija, naudojasi progomis. Ir jei kartais ta proga sunkiai klostosi savaime, tai įjungiama galinga toliašaudė Kremliaus propagandos artilerija, „minkštaisiais užtaisais“ užtikrinanti tokios progos susidarymą, palaikymą ir vėlesnį realizavimą. Jei pasitaikius tinkamai situacijai Krymas buvo žaibiškai prijungtas prie Rusijos, tai nevykusi pietryčių Ukrainos okupacija, ežiu užstrigusi meškos nasruose ir nuolat palaikoma propagandos artilerijos, atrodo, artėja link logiškos pabaigos: Ukrainos politinė situacija Lugandonijoje mažai tesiskiria nuo Gruzijos Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, ar Moldovos – Padnestrėje. Tuo tarpu pasitaikiusi nauja galimybė ir proga – Sirija, nedelsiant yra išnaudojama, tačiau, kaip ir Ukrainos atveju, bent kiek tolimesnių tikslų numatymo ir gilesnio strategavimo čia aiškiai stinga. Bet dvigalvis erelis, net ir gręsiančio džihado fone, nerimsta.
Todėl mūsų, Lietuvos piliečių pareiga, budriai stebėti, kad RT, Kiseliovo&Co bei „Rosija24“ pastangomis zombėjanti mūsų visuomenės dalis neskatintų Kremliuje manyti, kad ta proga jau atėjo ir dabar yra tinkamas laikas veikti. Stebėti ir aiškiai įvardyti, kad vasario 23-ioji vienam populiariausių Rusijos dainininkų Dimai Bilanui koncertuoti Vilniuje yra pasirinkta neatsitiktinai. Tai ne tik Tarybinės Armijos diena. Tai ir tikrų, sovietinių, vyrų diena. Okupantų diena.
Ir kas gali paneigti, kad salė, kurioje vyks šou, pasirinkta neatsitiktinai. Kremlius tikrai atsimena austrų, kurių įmonės vardu pavadinta ir kurių remiama „Compensa“, meilę nusikaltėliui M. Golovatovui. Ne šiaip kaltinamam kokia mėsos vagyste. O nusikaltimais žmoniškumui. Tad nieko keisto, kad galbūt taip galėtų būti atiduodama duoklė okupantams, fašistams ir Kremliaus teroristams. Ar makabrišku ir perkeltiniu būdu prisimenamas Hitlerio anšliusas.
Austrijoje, Vienoje sėdintys „Compensos“ mecenatai „Viena Insurance Group“ atrodo, yra ne šiaip pasaulinės kultūros, bet rusiškosios šovinizmą, sovietinius laikus ir šansono stilių šlovinančios subkultūros rėmėjai. Sutapimas tai ar ne, bet didžiulę renginių, vykstančių „Compensoje“ dalį, sudaro įvairaus plauko ir kalibro sovietinius laikus idealizuojančių Rusijos atlikėjų pasirodymai, o dieną prieš Naujaką kantrūs Butyrkų kalėjimo akordų mylėtojai bus pamaloninti Maskvos baleto „Spragtuku“. To paties Maskvos baleto, kurio „Gulbių ežerą“ galėjo išvysti istorinėje Lietuvos sostinėje, Trakų pilyje susirinkę garbūs Europos šalių svečiai Lietuvos pirmininkavo Europos Sąjungai išvakarėse.
O aš norėčiau kreiptis į sveikai mąstančius piliečius, kuriems rūpi mūsų valstybė, kurie serga Lietuva. Ateikime ir mes prie „Compensos“. Uždekime žvakutes tiems, kuriuos kankino ir žudė, prievartavo ir luošino nenugalimoji Tarybinė, arba Raudonoji Armija. Papuoškime įėjimą į koncertą nuotraukomis iš Genocido muziejaus. Pakvieskime ir Angelą Merkel pagerbti Raudonosios Armijos karių išžudytų ir išprievartautų vokiečių moterų aukas. Juk jų buvo gal kiek daugiau, nei dabar pabėgėlių Vokietijoje.
Ir žinoma, būtų negražu, jei nepakviestume į šventę Austrijos vyriausiojo prokuroro.
