S. Aleksijevič tekstas vadinasi „Kolektyvinis Putinas“. Putinas nusprendė remtis žemutiniais instinktais ir laimėjo, sako autorė ir klausia: „Netgi jei rytoj Putino neliktų, kur mes dėtumėmės nuo pačių savęs?“
Galėtume sakyti, kad šis rusiškai rašančios ir ukrainietiško kraujo turinčios Nobelio premijos laureatės iš Baltarusijos tekstas yra negailestinga V. Putino režimo kritika. Tik ar V. Putinas čia svarbiausias?
Nobelio premija Baltarusijos rašytojai net ir praprususius lietuvius privertė išpūsti akis. Reakciją į premiją S. Aleksijevič aptakiai galima būtų įvertinti taip: „Už ką tai baltarusei, kai mes, lietuviai, nesame gavę!“ Nobelis už tai ir duodamas, kad rašytojas gali ne tik kokį V. Putiną demaskuoti, o pagaviai ir tiksliai atskleisti tai, kas žmogaus sieloje.
Bandykime S. Aleksijevič pavyzdžiu nustebinti save dar kartą.
Tuo metu, kai Rusija įžūliai bombardavo nuosaikios Sirijos opozicijos pozicijas ir dar įžūliau varė propagandą, kad ji kovoja su „Islamo valstybe“ ir Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris unisonu prabilo, kad Vakarai turi tinkamai elgtis su Rusija ir bendrauti su ja kaip su lygia, o mes stūmėme karo pabėgėlius kuo toliau nuo savo galvų ir dar toliau iš savo širdžių, ar S. Aleksijevič klausimas nėra varpai ir mums?
Penktadienį Marijampolėje vykusiame forume apie pabėgėlius keturi diskusijos dalyviai vienas per kitą dėliojo argumentus už pabėgėlių priėmimą, rėmėsi ir Vytautu Didžiuoju, ir krikščionybe, ir I. Kantu, ir demografija, ir ekonomikos argumentais, o pusė, gal net ir daugiau pilnutėlės salės akių vis tiek atkakliai rodė priešingai: „Tegu eina, kur nori, – Lietuvai jų nereikia!“
Jei į Marijampolę būtų atvykęs Darbo partijos vadas V. Mazuronis, kuris parašė laišką premjerui „Motyvuokime ne pabėgėlius, o Lietuvos gyventojus“, jis neabejotinai būtų sulaukęs aplodismentų.
„Nesuvokiu, kodėl norite motyvuoti atvykti pabėgėlius, o ne mūsų piliečius emigrantus sugrįžti namo? Nuoširdžiai prašau ir siūlau jums labiau rūpintis Lietuvos žmonėmis ir jų problemomis, palaikyti mūsų siekį didinti atlyginimus ir pensijas, ir taip kelti šalies pragyvenimo lygį“, – gražbyliavo 8 tūkst. eurų vien tik grynos algos gaunantis europarlamentaras.
Neklauskime nei V. Mazuronio, nei, kaip jis galvojančių daugybės kitų lietuvių, kur jie siūlytų dėti tuos šimtus tūkstančių namus jau palikusių žmonių? Šaudyti? Uždaryti į koncentracijos stovyklas? Sodinti į tokias pat geldas ir paleisti atgal Viduržemio jūra – kad nuskęstų?
Jie nėra kraugeriai, todėl to nesiūlys.
Bet net jei rytoj pabėgėlių Europoje neliktų, net jei nė vienas pabėgėlis nė už ką nesutiktų ateiti į Lietuvą, Nobelio premijos laureatės S. Aleksijevič klausimas kala į kaktą ir mums – kur mes tada dėsimės nuo pačių savęs? Kur dėsimės nuo savęs, praradusių atjautą į bėdą pakliuvusim, piktų ant Vokietijos, Briuselio ir tų saviškių, kurie atjautos nepraradę?
Ar susimąstome, kokie yra mūsų, laisvėje jau ketvirtį amžiaus gyvenančių žmonių bendruomenės, prioritetai?
1. Amžinas aukos sindromas. Kai auka gali būti tik lietuviai, bet niekada žydai, lenkai ar dar kas nors. Ateis keli pabėgėliai – apvalgys visus mūsų pensininkus, visą milijoną. Tiesiog mirsime badu.
2. Panieka kitataučiams ir net valstybėms, į kurias emigruojame: lenkams, babajams, Norvegijai, Amerikai ir, žinoma, juodaodžiams.
3. Bausmių griežtinimas. Truputį kas – didesnė avarija, kraupesnis nusikaltimas ar koks verslininkas ką nuglvelbė – rėkiame: didinti bausmę, o dar geriau uždrausti.
4. Valstybinis kapitalizmas: šilumą tiekti, elektrą gaminti , AE statyti ir net anglis į Afriką plukdyti gali tik valstybinės bendrovės. Jei kuris populistas prieš rinkimus iškeltų šūkį suvalstybinti „Maxima”, „Rimi”, „Iki” ir „Norfa”, jis neabejotinai patektų į Seimą.
5. Verslo niekinimas – nuo apačių iki prezidentės.
6. Nepagarba privačiai nuosavybei.
7. Minimalios algos adoracija ir pastoracija. Kada ir kur gerovę ir laimę garantavo mažiausiai uždirbantis? Nesvarbu, ar miniali alga bus 400, ar 1000 eurų, ji vis tiek bus mažiausia, o ją gaunantis žmogus vis tiek bus biedniausias, nes kiti, normaliau uždirbantys, visada turės daugiau.
8. Valstybinės kalbos sudievinimas. Jos iškėlimas virš sveiko proto ir privačios nuosavybės.
Nekoks sąrašas, o juk jį dar ir tęsti galima. Ką tai sako apie mus?
„Jūsų visuomenei stinga pasitikėjimo. Yra daugybė galimybių palengvinti ir pagerinti jūsų gyvenimą technologijomis. Turite visus reikalingus įrankius – elektroninį parašą, elektroninį receptą. Įsiveskite elektroninį balsavimą. Tai yra kultūros ir pasitikėjimo klausimas“, – į šį klausimą Lietuvoje atsakė Estijos vyriausybės vyriausiasis informacijos vadovas T. Kotka.
Teisingai? Taip. Kai T. Kotka kalbasi su racionaliais žmonėmis. Bet T. Kotkos argumentai niekada nepaveiks tų, kurie „žino“, kad „sovietų laikais buvo geriau“, „visi Seime yra vagys“, o „pasaulį valdo žydai“. Ką daryti su tais, kurių, kaip ir bet kurioje šalyje, turime daugiau nei racionalių žmonių?
Pasaulis niekada nebuvo ir nebus racionalus. Todėl jame reikia ne tik aštraus proto, bet ir visų mūsų atjautos. Net tiems, kurie nežino, kas ta atjauta yra. Paradoksas, bet pirmiausia tokiems.
„Jei prisilieti prie žmogaus, reikia tai daryti jautriai, gailestingai, su dideliu supratimu, didele meile. Ne kartą esu girdėjęs, kad kai žmogui švelniai pasakoma tiesa, ją priima.
Anksčiau Lietuvoje buvo įprasta sakyti žmonėms, kad „jie gyvena nuodėmėje“, ir jie jausdavosi pasmerkti ir atmesti. Tačiau kiekvienas žmogus gali savyje turėti daug Dievo meilės ir, užuot tai nubraukę, vertinkime“, – prieš išvykdamas į Vyskupų sinodą kalbėjo kardinolas J. Bačkis.
Kur dėsimės nuo pačių savęs, jei nerasime kelio į tų lietuvių širdis, kurios nepripažįsta atjautos? Turbūt labai neiškraipytume S. Aleksijevič, jei savęs perklaustume ir taip.
