Tėvynės Sąjungos – krikščionių demokratų pozicija ypač atrodo dar ir šališka dėl to, kad pačioje konservatorių partijoje nėra sutarimo dėl pabėgėlių, o dalis jos lyderių turi išankstinius neigiamus nusistatymus prieš juos arba vos ne atvirai remia griežtą Vengrijos premjero Viktoro Orbano politiką pabėgėlių atžvilgiu.
Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės nuostata – Lietuvos, kaip valstybės, atvirumas tiems ir solidarumas su tais, kuriems šiandien ypatingai reikia bent laikinų namų ir prieglobsčio nuo karo ir suirutės savo tėvynėse.
Kas dar yra labai svarbu: Lietuva siekia ir yra pasirengusi padėti tiek pabėgėliams iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybių, tiek iš Ukrainos, kurioje situacija tebeišlieka itin jautri, ir net du milijonai žmonių buvo priversti palikti savo šalį.
Vidaus reikalų ministerija kartu su Užsienio reikalų ministerija jau yra parengusi ne tik planą, kaip priimti pabėgėlius, bet ir viziją, kaip juos integruoti į Lietuvos visuomenę. Vienas iš svarbiausių aspektų pradiniame priėmimo etape – tai pabėgėlių atranka, siekiant juos atskirti nuo ekonominių emigrantų ir teroristų, pirmosiose valstybėse, į kurias jie atvyksta, šiuo atveju, Graikijoje ir Italijoje, kuriose jau lankėsi Lietuvos vidaus reikalų viceministras su komanda.
Turint galvoje globalią ekstremalaus islamo terorizmo grėsmę, tai yra ir nacionalinio saugumo klausimas, todėl ten pabėgėlius tikrintų Lietuvos migracijos specialistai su specialiosiomis tarnybomis. Po vietinių Graikijos ir Italijos atrankų bei patikrų per visas prieinamas duomenų bazes, Lietuva tikrinimą vietoje toliau vykdytų, naudodama klausimynus ir kt., siekiant užtikrinti, kad teroristai nepasiektų Lietuvos žemės.
Atvykę į Lietuvą, pabėgėliai praeitų dar vieną patikrinimą, kuris būtų kaip privaloma prieglobsčio suteikimo prašymo proceso dalis. Taip būtų išvengta Pabradės situacijos, kai sulaikytieji, nelegaliai kirtę sieną neprašo prieglobsčio, o Lietuva jiems tampa tiesiog tranzito šalis. Dabar pabėgėliai keliautų į Ruklą, į integracijos centrą, kur ir prasidėtų jų integracijos į Lietuvos visuomenę procesas.
Lietuva turi apie 10 metų patirtį, integruojant pabėgėlius, ir tą sistemą efektyviai galime pritaikyti ir didesniam skaičiui pabėgėlių.
Rukloje, kur pabėgėliai užsibūtų iki trijų mėnesių, tam jau ruošiamasi. Po to jie būtų paskirstyti po savivaldybes, kur jie galės gauti socialinę paramą iki 12 mėnesių, tačiau bus siekiama kuo greičiau juos įdarbinti, ypač kai yra laisvų darbo vietų. Bus rūpinamasi sveikatos priežiūros, vaikų darželių ir švietimo klausimais, intensyviais lietuvių kalbos kursais bei visa eile kitų būtinų paslaugų. Savivaldybėms pagelbės vietiniai „Caritas“ ir „Raudonojo kryžiaus“ skyriai.
Labai svarbu, kad pabėgėliai nebūtų telkiami gyventi vienoje vietoje, nebūtų kuriami ir nesikurtų vadinamieji jų „getai“, bet jie būtų paskirstyti tolygiau po Lietuvą ir galėtų sėkmingai integruotis į Lietuvos darbo rinką ir visuomenę. Įdarbinimo klausimas yra vienas iš svarbiausių, ir, kaip neseniai rašė britų savaitraštis „The Economist“, Vidurio Europos valstybėms, įskaitant Lietuvą, pačioms reikia pabėgėlių, kurie užimtų daug laisvų darbo vietų ir prisidėtų prie ekonomikos augimo ir gerovės kūrimo.
Pabaigai norėčiau akcentuoti dar du labai svarbius dalykus. Pirmiausia, tai – požiūris tiek į pabėgėlius, kuris turėtų būti pakantus, tolerantiškas ir draugiškas, tiek į Lietuvos valstybės vykdomą politiką jų atžvilgiu, kuris, reikėtų, kad būtų pagrįstas pasitikėjimu savo valstybe ir jos valdžia.
Kita, gyvename globaliame pasaulyje, ne už „geležinės uždangos“, esame Europos Sąjungos piliečiai. Todėl ir pabėgėlių priėmimas nėra nulinės sumos žaidimas, t.y., jei priimame pabėgėlius, vadinasi, iš to pralaimime, nukenčiame. Ne, tai yra situacija, kai laimi ir pabėgėliai, ir juos priimanti valstybė, šiuo atveju, mes, Lietuva.
Turime laikytis nuostatos – jei protingai padėsime tautoms ir valstybėms kurioms šiandien yra blogai, nuo to geriau bus visiems. Todėl ir Lietuvos užsienio politika yra tiesiog neatskiriama nuo vidaus politikos bei atvirkščiai.
Svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas – kad Lietuvos žmonėms čia būtų gera gyventi. Nesame izoliacinė valstybė, be to, negalime ir neturime teisės pamiršti, kaip tvirtai mūsų nepriklausomos demokratinės valstybės bei euro ir transatlantinės integracijos siekius palaikė pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės.
Todėl, padėdami atvažiavusiems pabėgėliams jau čia, Lietuvoje, kursime gražesnį gyvenimą ir sau, jiems.