Dangus gali likti tuščias. Ir šiomis dienomis palaimintas pagrindinio Lietuvos oro uosto rekonstrukcijos projektas gali smarkiai prie to prisidėti. Viskas būtų gerai, jei ne viena esminė detalė – atsižvelgiant į ją 2017-aisiais, per patį vasaros piką niekas iš sostinės Vilniaus nei išskris, nei atskris.
Skelbiama, kad tarptautinio Vilniaus oro uosto pakilimo-nusileidimo tako remontas truks 35 dienas. Ar tikrai nėra kitos išeities, tik užsidaryti ir išjungti visus radarus? Ar verta imtis tokio eksperimento, tikintis, kad Kaunas pakeis Vilnių? Yra ne viena abejonė, kad tai turės labai konkrečią ir neigiamą finansinę išraišką.
Ten pat, kažkur danguje, ieškoma atsakymo į pabėgėlių priėmimo klausimą. Atsakymų, deja, niekas nenupiešė. Vyriausybė iki šiol Seime yra užregistravusi tik siūlymų paketą, pagal kurį visų atvykusių žmonių integracijos laikotarpis mūsų šalyje – 60 mėnesių. Šalia to – įvairi socialinė ir kito pobūdžio parama. Kas eis dirbti, kai žinos, kad 5 metus gali būti ramūs? Ar taip išmokysime savo kalbos ir tradicijų? Irgi abejoju.
Jeigu premjeras apie minimalios algos padidinimą iki vienoje legendoje įrašytų 437 eurų gali pasakyti tik „neduok Dieve“, liberalai siūlo priimti konkrečius sprendimus:
1. Dėl Vilniaus oro uosto uždarymo – nedarykime nepasvertų ir klaidingų žingsnių. Niekas nesiginčija, kad takas susidėvėjęs ir rekonstrukcija reikalinga. Tačiau juk net karo metu siekiama užtikrinti nepertraukiamą oro uostų veiklą. Tiesiog taikykime pačių kelininkų metų metus naudojamą praktiką, t.y. remontuokime ir asfaltuokime uosto taką naktimis.
Turbūt užtruks ilgiau, bet rezultatai atsipirks su kaupu. Virš Vilniaus ir toliau skraidys lėktuvai, galbūt jų netgi padaugės. Bus laimingi ne tik turistai ar keliaujantys tautiečiai, bet ir viešbučiai, restoranai, taksistai. Tai reiškia, kad Vilnius per tą skelbiamo remonto mėnesį priims ir išskraidins 300-400 tūkst. žmonių – jų nepraras, kaip ir pigių bei brangių avialinijų, kurios nepasakys Vilniui „viso gero“. Kas dėl Kauno oro uosto – jis turi ir dar turės progų pritraukti daugiau turistų. Tai įmanoma net be valdiškos pagalbos.
2. Dėl minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo iki skaičių derinio, sutampančio su Palangos gelbėtojų trumpuoju numeriu (arba 437 eurų litais). Gal į premjero pareigas neįeina, bet įmanoma aiškiai ir be užuolankų pasakyti – tas politinis darinys, kuris vis grasina ir reikalauja, neturi ir neturės palaikymo balsuojant Seime. Žinoma, po to reikia laikytis duoto žodžio, ypač įstatymų priėmimo ir 2016 metų biudžeto tvirtinimo dieną.
Tiesa, tai pačios problemos – mažų algų – klausimo neišsprendžia. Atlyginimai didžiajai daliai dirbančių žmonių pakėlus MMA automatiškai neišauga. Todėl liberalai siūlo rištis prie kitų dydžių, t.y. NPD (neapmokestinamo pajamų dydžio) ir PNPD (papildomo neapmokestinamo pajamų dydžio).
Tai reiškia mažesnius mokesčius tiems, kas dirba. Siūlome NPD kartelę pakelti ir ją taikyti iki dabartinio minimalios algos dydžio (325 eurų), o taip pat taikyti 120 eurų PNPD auginantiems vaikus. Visa tai dirbančiai šeimai, turinčiai du vaikus, reikš papildomai iki 80 eurų per mėnesį (arba iki 960 eurų per metus).
3. Pabėgėlius kažkaip priimsime, tačiau sėkmės istorijos galime tikėtis tik jeigu patys kelsime rimtus tikslus.
Vadinasi, integracijos procesas turi įvykti ne per 60, o per 12 mėnesių. Atvykęs žmogus iš karto turi būti suinteresuotas rasti darbą ir dirbti, o ne gyventi skaičiuodamas įvairias valstybės ar Europos Sąjungos išmokas. Taip pat tikslinga jau dabar nustatyti, kad įsidarbinusiems išmokos toliau nebus mokamos.
Žinoma, geriau, kad pats dangus mums padėtų. Bet iš pradžių patiems reikia priimti sprendimus – tinkamus, savalaikius ir naudingus. Negaliu pažadėti, kad tai tiesiausias kelias į laimę, bet nuo to daugeliui tikrai taptų lengviau.