Amerikiečių psichologas Ronaldas Laingas teigė, kad nuoseklumas ir tęstinumas tiek įsitikinimuose, tiek pačiuose veiksmuose yra žmogaus gyvenimo esminis principas. Anot šio psichologo, žmogaus viduje slypi giluminis troškimas išlaikyti stabilumą. Priešingai, individas gyventų nuolatinėje nežinios baimėje, kuri jam būtų tiesiog nebepakeliama.

Dar visai neseniai ES Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas kvietė visas bendrijos nares būti labiau nuoseklesnėmis, svarstant ir palaikant sankcijų politiką prieš Rusiją, kadangi pastarąją kaimynę paženklino „Strateginės problemos“ vardu. Kitoje Atlanto pusėje Amerikos prezidento 2015 pavasarį nominuotas vienas aukščiausių karinių generolų Josephas Dunfordas Rusiją įvertino kaip keliančią didžiausią geopolitinę grėsmę Amerikai.

Baltieji rūmai nepatvirtino, jog šie žodžiai tiksliai atspindi B. Obamos nuostatas, tačiau akivaizdu, kad JAV palaipsniui taikomos vis griežtesnės priemonės Rusijos atžvilgiu liudija, kad Rusija čia nė kiek ne mažiau matoma kaip „strateginė problema“. Tokia griežta pozicija B. Obamos politikoje tapo aiškiai pastebima tik jo antrosios kadencijos metu. Vis dėlto tarpusavio santykių istorija paliudija ne vien tik pakitusią šio prezidento taktiką ir jo politinius principus, bet kartu ir pačios Rusijos bendradarbiavimo savitumą.

B. Obamos prezidentavimo laikotarpis: tikri draugai ar tikri priešai?


Po karinių veiksmų Gruzijoje 2008 m. vasarą laikoma, kad abiejų pusių tarpusavio santykiai nugrimzdo į naująjį mažojo Šaltojo karo etapą. Vis dėlto šaltis ėmė greitai sklaidytis, kai B. Obama, dar savo rinkiminėje kampanijoje pažadėjęs siekti pozityvių permainų tarp abiejų šalių, užėmė Amerikos prezidento postą 2009 m. sausį. Jo administracija iš karto Rusijai pasiūlė santykių „perkrovimoׅ“ politikos iniciatyvą, kurią mūsų kaimynė sutiko palankiai. Galima buvo pastebėti vėl atgimstantį pozityvumo kupiną momentą valstybių tarpusavio santykiuose: jau pirmame dvišaliame susitikime, surengtame Maskvoje, šalių vadovai spaudė vienas kitam rankas ir negailėjo gražių žodžių, o Vladimiras Putinas, tuomet buvęs Rusijos premjeru, šypsojosi ir teigė, kad Rusija deda viltis, jog valstybių santykiai ateityje plėtosis palankiai.
JAV prezidento sprendimas vystyti priešraketinės gynybos skydo planus Rusijai atrodė kaip visiškas jos interesų nepaisymas ir apie jokį bendro sprendimo tolimesnį ieškojimą negali būti nė jokios kalbos. Nepadėjo B. Obamos ir nuoširdžios pastangos išlaikyti dialogą ir siekti kompromiso.
Martynas Čiukšys

Per kitus metus Rusija sutiko su dar keliomis Amerikos iniciatyvomis – pasirašyta branduolinės ginkluotės mažinimo sutartis „NEW START“, pritarta B. Obamos pagalbai finansiškai ir techninėmis–ekspertinėmis priemonėmis stiprinti šalyje teisės viršenybę ir kovoti su korupcija. Iš tiesų atrodė, kad santykių „perkrovimo“ politika ėmė pasiteisinti: 2010 m. vasarą susitikime JAV abu prezidentai užkandžiavo mėsainiais greitajame restorane ir juokavo vienas su kitu, o atsakinėdami į žurnalistų klausimus teigė, kad Amerika ir Rusija yra geri draugai ir partneriai. Šalia optimistiškos retorikos šis susitikimas buvo svarbus ir tuo, kad B. Obama pasiūlė dar vieną „dovaną“ – pagaliau pabaigti derybas dėl Rusijos įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją.

Galiausiai 2010 m. pabaigoje nuspręsta D. Medvedevą pakviesti ir į NATO viršūnių susitikimą Lisabonoje. Tuometinis NATO generalinis sekretorius Andersas Rasmussenas šiame susitikime konstatavo, kad pirmą kartą istorijoje galima aiškiai teigti, jog pusės viena kitai nebekelia grėsmės ir reikėtų pradėti svarstyti apie glaudų bendradarbiavimą prieš bendras grėsmes. Taip D. Medvedevas ne tik pasirašė daugybę naujų bendradarbiavimo dokumentų, tačiau naudodamasis galimybe, jis taip pat pristatė savo suformuluotą Europos saugumo sutarties planą. Pastarojo esmė – kurti naują institucinį saugumo formatą „nuo Vašingtono iki Vladivostoko“, kuriame Rusija būtų įtraukta kaip lygiateisė partnerė. Kaip šį planą reikėtų įgyvendinti ir ką daryti su pačiu NATO gynybiniu aljansu – jį panaikinti, apriboti jo veikimo ribas – šiuos klausimus jis paliko individualiai svarstyti susirinkusiems aukštiems politikos pareigūnams, tikėdamasis galimos greitos diskusijos ateityje.

Vis dėlto šalia iškilusio, atrodo, konstruktyvaus dialogo tarp JAV ir Rusijos tuoj pat atsirado ir tarpusavio santykių pasitikėjimą griaunančios retorikos iš mūsų artimosios kaimynės.

Nepaisydamas savo gražių žodžių, D. Medvedevas pritarė naujai Rusijos Federacijos karinei doktrinai, kurioje NATO, taigi ir netiesiogiai JAV, yra vaizduojami kaip pagrindiniai Rusijos priešai, prieš kuriuos šalis imsis atsakomųjų veiksmų.

Jis taip pat aršiai grasino, kad JAV idėjos statyti priešraketinės gynybos skydą Europoje susilauks atitinkamo atsako iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų – bus parengiami planai, kuriuose išdėstomos reikalingos priemonės sunaikinti visą galimą priešraketinės gynybos infrastruktūrą Europoje. Tokia tuometinio prezidento griežta ir agresyvi retorika buvo pirmasis akivaizdus ženklas, kad Rusijos nusiteikimas bendradarbiauti yra ribotas ir egzistuoja tik tol, kol viskas įgyvendinama pagal Rusijos diktuojamas sąlygas.

Skambios frazės tiesiog išnyko iš Rusijos retorikos, kai JAV ir visos NATO šalys narės nerodė jokio intereso įsitraukti į tolimesnes diskusijas dėl Europos saugumo sutarties idėjos įgyvendinimo. Dar labiau, JAV prezidento sprendimas vystyti priešraketinės gynybos skydo planus Rusijai atrodė kaip visiškas jos interesų nepaisymas ir apie jokį bendro sprendimo tolimesnį ieškojimą negali būti nė jokios kalbos. Nepadėjo B. Obamos ir nuoširdžios pastangos išlaikyti dialogą ir siekti kompromiso. JAV prezidentas nuolat kartojo, kad priešraketinė gynyba yra projektuojama prieš Iraną, o ne Rusiją ir šiuos žodžius norėjo paliudyti kaip tiesą – jis pasiūlė kartu diskutuoti pasiūlymą, kaip Rusijos techniniai ekspertai galėtų stebėti priešraketinės gynybos skydo statymo darbus.
Akivaizdu, kad Rusija yra linkusi palaikyti tarpusavio santykių pasitikėjimą griaunančią politiką, jei tik į jos diktatą yra neatkreipiamas dėmesys.
Martynas Čiukšys

Jis taip pat įrodinėjo, kad šio įrenginio instaliacija negali suduoti jokio skaudaus smūgio milžiniškam Rusijos branduoliniam arsenalui, kadangi jis bus pritaikytas tik gynybinei funkcijai. Vis dėlto D. Medvedevas tarsi negirdėjo šių žodžių. Jis tik šaltai kartojo, kad priešraketinė gynyba yra nukreipta ne į Iraną, laikantį Ameriką „Didžiuoju šėtonu“, o į Rusiją. Jis nesiruošė jokioms tolimesnės deryboms taip netiesiogiai parodydamas, kad konsensusas gali būti pasiektas tik visiškai atsisakius šio projekto, arba Rusijai leidžiant formuluoti visas projekto detales.

Tačiau daugiausiai sąmyšio sukėlė V. Putinas. 2011 m. pabaigoje po įvykusių rinkimų į Valstybės Dūmą Rusijos gyventojai ėmė masiškai protestuoti prieš rezultatus, kaltindami valdžią rezultatų klastojimu – įprastai rinkimus laimėjo pro-putiniška partija „Vieningoji Rusija“. Nors tai buvo pati didžiausia protesto banga Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo ir buvo akivaizdu, kad rinkiminiuose procesuose buvo daug netvarkos, vis dėlto V. Putinas išsigynė, kad rinkimai buvo nedemokratiški, o visą kaltę permetė JAV. Neva ši valstybė sukurstė masinį gyventojų nepasitenkinimą ir sukėlė didžiulius neramumus valstybės viduje.

Maža to, iš karto po rinkimų į Valstybės Dūmą V. Putinas laimėjo prezidento rinkimus ir toliau nuosekliai kaltino JAV sunkiai pagrindžiamais dalykais. Pradedant nuo to, kad šalis nuolat apgaudinėja visas tarptautines veikėjas esą ji siekia puoselėti demokratiškas vertybes, nors savo prezidento rinkimuose yra visiškai nedemokratiška (kadangi pagrindinė teisė atiduodama rinkikų koledžui, o ne pačių žmonių išreikštam balsui), ir baigiant tuo, kad amerikiečiai grobia rusų vaikus ir priverčia juos gyventi vergiškomis sąlygomis.

Galima pastebėti, kad turbūt tokio Rusijos elgesio neapsikentęs, B. Obama jau savo antrosios kadencijos metu pasirinko griežtą ir nenuolaidžią poziciją Rusijos atžvilgiu. Dar prieš įvykusią Euromaidano judėjimo revoliuciją Ukrainoje Amerikos prezidentas atšaukė savo vizitą į Maskvą, bendruose valstybių forumuose su V. Putinu bendraudavo trumpai ir šaltai, o Rusijai įgyvendinus aneksiją į Krymą, jis griežtai pasirinko ekonominių sankcijų ir politinės izoliacijos kryptį.

Destruktyvus elgesys kaip gyvenimo būdas

Psichologo R. Laingo mintis apie žmogaus veiksmų nuoseklumą ir tęstinumą buvo gausiai pritaikyta politikos mokslų teorijose, siekiant paaiškinti valstybių elgesį. O tiksliau, remiamasi mintimi, kad santykių nuoseklumas tarp šalių – kaip ir žmonių tarpusavio santykiuose – gali pasireikšti ne tik noru siekti stabilumo ir darnos. Valstybės gali elgtis ir destruktyviai – kaltinti menkai pagrįstais dalykais ir bauginti viena kitą – ir taip gyventi nuolatinėje konfrontacijoje, kadangi kitokio bendradarbiavimo formato tiesiog neįsivaizduojama.
V. Putinas laimėjo prezidento rinkimus ir toliau nuosekliai kaltino JAV sunkiai pagrindžiamais dalykais. Pradedant nuo to, kad šalis nuolat apgaudinėja visas tarptautines veikėjas esą ji siekia puoselėti demokratiškas vertybes ir baigiant tuo, kad amerikiečiai grobia rusų vaikus ir priverčia juos gyventi vergiškomis sąlygomis.

Kad lengviau būtų suprantami tokie valstybių veiksmai, stabiliai destruktyvaus elgesio tarpusavio santykiams iliustracijos kildinamos iš psicho-socialinių individo lygmens tyrimų: pasitelkiama agresoriaus, tirono bei prie jų elgesio pripratusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai. Taigi individo lygmens tyrimai, žinoma, su itin ribotomis galimybėmis, pamažu perkeliami į nacionalinį lygmenį paaiškinti valstybių elgesį ir toks aiškinimo būdas gan naujoviškai leidžia pažvelgti į JAV–Rusijos santykių specifiškumą.

Rusijos politinis tapatumas – tirono vaidmuo?


JAV, žinoma, tikrai nėra ta, kuri tarsi linkusi kentėti agresyvumą. Iš tiesų B. Obama pademonstravo, kad jis nori pakeisti JAV ir Rusijos santykius. Jis taip pat paliudijo, kad yra pasiryžęs tikėti kito pastangomis keistis: netgi ir dabar jis kelia mintį diskutuoti ir bendradarbiauti, jei tik Rusija pasitrauks iš Ukrainos ir grįš į „teisingą kelią“. Vis dėlto akivaizdu, kad Rusija yra linkusi palaikyti tarpusavio santykių pasitikėjimą griaunančią politiką, jei tik į jos diktatą yra neatkreipiamas dėmesys.

Kaltinimai ir įbauginimas, žinoma, yra dėl vidinių šalyje vykstančių procesų, bet kartu juos galima vertinti ir kaip savitą šalies politinę poziciją, kadangi tik toks bendradarbiavimas, kaip bebūtų liūdna, jai yra suprantamas, taigi jos politikoje tapo stabiliu ir tęstiniu elementu. Jai turbūt tapo netgi menkai supranta, ką gali reikšti žodis „partneris“ ir tuo labiau, kaip galima siekti įsiklausyti ir ieškoti abiem pusėms palankaus kompromiso.

Taigi kalbėti apie tikrą ir gilų „santykių perkrovimą“ su šia galia turbūt dar ilgai nepavyks. Socialiniai procesai keičiasi labai lėtai, juo labiau, kai valstybės politinio tapatumo esme tapo autoritarinis diktatas, o tokia vykdoma ir įtvirtinta politika ženklina gilią Rusijos istoriją.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (260)