A. Užkalnis. Lietuva, kiek tavyje Bronislovo?

Bronislovas Burgis aiškiai gyvenime padarė kažką gero ir teisingo. Daug gero ir teisingo. Kitaip nebūtų Lietuvoje tiek žmonių (daugiausia buvusių KTU gimnazijos auklėtinių), kuriems jis visada ir dėl visko bus teisus. Tokia pagarba savaime neateina ir nebūna atsitiktinė.

Daugelis B. Burgį palaikančiųjų yra protingi žmonės, pasiekę gyvenime įspūdingų aukštumų – jiems nebūdingi proto užtemimai, kai rankos pačios tiesiasi kreidučių, o nuosavas balsas pavirsta Tautos balsu.

Taip, man keista, kaip Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kuris yra teisininkas, sako „laikykitės, Bronislovai Burgi“. Jau beveik laukiau, kada pasakys „visi geros valios žmonės su jumis – teisibė nugalės“.

Nuskambėjo kaip tėvo Stanislovo „Adolfėli, laikykis“ 1996 metais, kai Adolfas Šleževičius neteko premjero posto – tik šventasis senolis, linkėjęs stiprybės Adolfėliui, tuomet jau buvo kitoje dimensijoje ir regėjo kitas šviesas, kurių mes su jumis nematome (ypač kai piktinosi, kam Lietuva erzina rusus dėl Kaliningrado karinio tranzito, užuot gėles barsčius ant jų ešelonų su šarvuočiais). O Remigijus Šimašius yra sostinės meras ir kalba lyg ir ne Klonio gatvėje, tačiau pradeda atrodyti, kad B. Burgis turi magiškų galių hipnotizuoti net ir racionalius protus.

Žinoma, teismo sprendimai nėra nekritikuotini. Čia laisva šalis, galima piktintis ir nesutikti. Žinoma, R. Šimašius kalbėjo tik apie vieną teismo nuosprendžio aspektą, kuris jam pasirodė formalistinis ir smulkmeniškas. Tačiau meras negali nematyti, kaip greitai viskas, kas susiję su B. Burgio byla, mutuoja į Antrąją Garliavą. Ar tikrai išmintinga lipti ant barikadų, statomų iš tvorų nuolaužų?

Kai po teismo sprendimo jau prasideda seniai girdėtos ir išmoktos mintinai dainos apie tikrąjį liaudies teisingumą ir apie tai, kad teismų sistema supuvusi, visi, kas nebuvo užsikimšę ausų violetiniais kaištukais, mato, kad buvusios teisėjos Neringos Venckienės giesmės jau grįžta. Nauji koncertai didžiausiose arenose, kur jūsų rankos, kur jūsų kreidutės, skanduokit paskui mane „tie-sos“.

Kiek tavyje Drąsiaus, klausia B. Burgis Lietuvos. Kadangi daug kam nėra taip pat įdomu, kaip buvusiam direktoriui ir paskui jį sekiojančiai atlaidų procesijai, tai temperatūra kyla ir kalbos tampa parodomosios kankinystės perlais: priešai yra „niekšai“, „pašlemėkai“, „išgamos“, ir „Savo šalyje aš kalbėsiu savo kalba! Galite mane pakarti!“. Kankinkit, budeliai, smarkiau – iškęsiu, nedejuosiu.

Tik nelabai tas „nedejuosiu“ gaunasi, nes dejavimas, savęs gailėjimas ir prikaltojo Prometėjo repertuaras veržiasi per kraštus. Aplink atsiranda jausmingų moteryčių, kurios, kaip šv. Veronika, pasiūliusi drobulę nešančiam į Golgotą kryžių Kristui, drebančiais balsais kartoja, kad visada būsime su jumis, Direktoriau, jūs visada mums būsite teisus, nesiteisinkite ir nebijokite, jūs mūsų saulute ir tiesios spinduly.

Buvo Inga Rinau, buvo Klonio gatvė, buvo Žemės Referendumas, Kurį Pasmaugė Sistema, buvo klastingi norvegai ir ugnimi alsuojantis Barnevernet, dabar yra susidorojimas su Mokytoju, Kuris Neleido Rūkyti.

Prisimenate, kaip buvo, kai Lietuva balsavo referendume dėl prisijungimo Europos Sąjungos? Niekam nedavė alaus ir skalbimo miltelių už vienokį ar kitokį balsavimą – juos davė visiems atėjusiems. Tačiau ES nekentėjams tai niekada netrukdė ir niekada netrukdys sakyti, kad lietuviai balsavo „už“, nes jiems davė alaus. Kam tie faktai, kai prasimanymas geriau tinka?

Mažai kam ir dabar rūpi, kad B. Burgį teisė ne dėl draudimo rūkyti, o dėl to, ką pedagogas, esantis galios pozicijoje, leido sau kalbėti mokinei. Kam gilintis? Geriau drama su eilėraščiais ir alegorijomis. Kam jungti šviesą kambaryje, kai yra teatro prožektoriai ir dūmų siena?

Kaip paprastai būna tokiais atvejais, tiems, ką apgobia psichotropinė kaldrutė, sąmokslo teorijos ir paranojos ratas užsidaro – teismas tampa susidorojimu, kritikai yra persekiotojai, žurnalistai nupirkti, o likusiųjų smegenys išplautos purvinu melo ir manipuliavimo srautu. Kiekviena detalė – net ir teismo pertraukos, teisėjos intonacija, pasakyti ar nepasakyti žodžiai – tampa dramos dalimis ir netiesioginiais įrodymais, kad blogio slibinas tikrai yra, tik reikia jį matyti.

B. Burgis neabejotinai padarė labai daug gero. Tai, kad vienas mažareikšmis epizodas karjeros pabaigoje ir imperatoriaus ambicijos nubraukė visa tai, ir pavertė direktorių tragikomiška figūra, yra liūdna ir neteisinga.

Andrius Užkalnis

Netruks atsirasti kreipimaisi į tarptautines organizacijas, bylos eigą įvertins kokie nors atvykę iš Danijos pedagogikos specialistai (jie pasakys, kad niekur civilizuotame pasaulyje tokios bylos nebūtų apskritai), bus ne kartą paminėtas Strasbūro teismas. Paskui kas nors parašys – kokius 500 kartų – kad nenuostabu, kad iš tokios Lietuvos emigruoja žmonės. Paskutinis išvykstantis, išjunkit šviesą oro uoste.

Kaip jau rašiau pradžioje, per savo ilgą karjerą Bronislovas Burgis neabejotinai padarė labai daug gero. Tai, kad vienas mažareikšmis epizodas karjeros pabaigoje ir imperatoriaus ambicijos – aš tiek mokinių išleidau, čia mano tvarka, čia mano kalba, tu būsi tuo, kuo aš liepsiu tau būti – nubraukė visa tai, ir pavertė direktorių tragikomiška figūra, yra liūdna ir neteisinga.

Lygiai taip pat neteisinga, kaip kai kurių meno žmonių, politikų ir atlikėjų užtemimas, trumpam paskolinus palaikymą Klonio gatvės demonams, padarė juos visiems laikams žymėtais violetine žyme – taip irgi neturėtų būti. Tačiau viešoji nuomonė negyvena pagal rašytines taisykles, ji negailestinga ir negerbia senųjų nuopelnų.

Man dar liūdniau, kad B. Burgis padarė viską, ką galėjo, kad save įvarytų į kampą. Aš jam labiau už viską patarčiau dabar toliau nebloginti savo situacijos, pasitraukti ir palaukti, kol istorija užsimirš. Kad netaptų iš išdidaus pedagogo tuo liūdnu senoliu, kurie vaikšto po laikraščių redakcijas ir televizijų biurus su aplankais, kuriuose surinkti „visi įrodymai“ apie jų bylą. Garbus pedagogas nusipelno gyvenime geresnio vaidmens, nei tapti pagrindiniu veikėju dar vienam keliaujančiam cirkui su kreidutėmis.