D. Paulauskas. Priešingų lyčių pasaulis – nei natūralu, nei amžina

Einu centrine gatve ir netoliese matau moterį, einančia su mažamete dukra. Mergaitė aprengta rožine suknele, kurią papildo dar ryškesni rožiniai bateliai, priderinti prie rožinių kojinių. Gumelė plaukuose irgi rožinė. Nagų lako spalva – taip pat. Mama savo rankose neša jos mažą rožinę rankinę, nes ji užsiėmusi – vairuoja rožinį dviratį.

Suglumau lyg pamatęs ateivį iš kitos planetos. Bet kaip ten sako: „vyrai kilę iš Marso, o moterys – iš Veneros“? Šis skambiai primityvus posakis yra tapęs tokiu populiariu ir taip dažnai kartojamu, kad jau seniai tariamas ne kaip intarpas anekdotuose, bet kaip faktas. Santykių specialistai, vedų išminčiai, moteriškumo auklėtojai sutartinai teigia: vyrai ir moterys – skirtingi iki begalybės, tarsi iš skirtingų planetų, gimę būti vienas kito priešingybėmis, tokie „in ir jang“, kaip ugnis ir ledas, saulė ir mėnulis, jausmai ir protas. Taip buvo ir yra. Ir bus visados.

Jie ir jų pasekėjai dalija pasaulį į dvi dalis – moterų ir vyrų. Jie „sulytina“ viską – jiems egzistuoja vyriški ir moteriški daiktai, darbai, profesijos, būdo bruožai, mąstymas, elgesys ir t. t. Visur, kur tik gali, jie kuria vyriškumo ir moteriškumo skirtumus, nes vis dar pasitaiko dalykų, kurie kažkaip prasprūsta pro šią sumoterinimo ir suvyrinimo sistemą nepastebėti. Bet neilgam. Nes kiekvienas šio priešingybių pasaulio dalykas privalo būti pažymėtas.

Neseniai prekybos centro lentynose užtikau dantų pastą „tik vyrams“. Ak, iš tiesų, buvome kai ką praleidę: yra ir moteriški, ir vyriški dantys, tad mielos moterys, būkite atidžios – pasivalius dantis vyriška pasta gali baigtis blogai! Atradau ir tušinukus, sukurtus specialiai moterims, kurių tikriems vyrams derėtų vengti. O kur dar visa aibė kitų mūsų prekybos centrų produktų – skirtingos vyrams ir moterims „subalansuotos“ arbatėlės, damų likeriai ir vyrų alus, skirtinga higienos kosmetika deivėms ir titanams, mėtinės plonos cigaretės merginoms ir raudoni „marlborai“ prerijų kaubojams. Pratęskite patys.

Įdomu tai, kad moterys, pirkdamos „moteriškus produktus“ – ypač higienos ir kosmetikos prekes – sumoka dar ir „rožinį mokestį“. Ne dėl to, kad „subalansuota moterims“. Rinkodaros specialistai moka išnaudoti šią lyčių priešingybės maniją ir žino, kad daugiau pelno gaus tada, kai produktą reklamuos moterims, kurios, prispaustos socialinių seksualumo normų, linkusios labiau investuoti į savo išvaizdą ir pirkti tokias prekes. Tad reklamuoti vieną ar kitą higienos ar kosmetikos produktą, kuris būtų skirtas visiems neskirstant pagal lytį, nelabai apsimoka. Ir atrodo įtartinai – juk vyrai ir moterys skirtingi, o čia – dušo želė visiems!? Ne... geriau nerizikuoti.

Pagrindinė šios lyčių sistemos gynėjų tezė yra ta, kad lyčių priešingybė, begaliniai ir nesutaikomi vyrų ir moterų skirtumai yra natūralūs – per amžių amžius taip buvo, todėl taip turi ir likti. Turiu nuvilti – feministinės istorijos studijos puikiai patvirtina faktą, kad lyčių santykiai, normos, sampratos ir prasmės turi savo istoriją. Jos nenukrito iš dangaus kaip duotybė. Dabartinė lyčių skirtumų samprata gerokai skiriasi nuo tos, kuri vyravo XVIII amžiaus Europoje. Dabartiniai lyčių vaidmenys – nuo tų, kurie buvo priimtini prieš gerus penkiasdešimt metų. Lyčių grožio standartai kinta dar greičiau – praktiškai kiekvieną dešimtmetį.

Kas čia natūralu ir amžina? Lyčių sistema turi savo istoriją, o šiandieninės lyčių normos, laikomos natūraliomis ir nekintamomis, yra tik istorinis tarpsnis, kuris netruks pasikeisti. Pasaulio padalijimas į rožinę ir mėlyną nėra natūralus, šį padalijimą kasdien kuria ir palaiko mūsų aplinka ir mūsų asmeniniai pasirinkimai.

Pabaigai – įdomus faktas. Įprasta lyčių skirtumus pabrėžti nuo pat ankstyvos vaikystės. Mergaitėms dera rožinė, berniukams – mėlyna. Net ir paaugusiam berniukui neužvilksi ko nors rožinio, nes „jis juk ne mergaitė“. Profesorė Jo B. Paoletti, tyrinėjusi, kokia istorija slypi už dabartinio spalvų „sulytinimo“ JAV, savo knygoje atskleidė, kad nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo iki pat 1950-ųjų egzistavo priešinga taisyklė – berniukai buvo rengiami rožine spalva (kuri laikyta stipresne ir ryškesne spalva), o mergaitės – mėlyna. Tačiau iki šio periodo vaikų apranga išvis nebuvo skirstoma spalviškai. Kaip teigia profesorė, iki šešerių metų tiek berniukai, tiek mergaitės buvo rengiami baltomis suknelėmis – taip tiesiog buvo patogiau keisti vystyklus, o supurvintą drabužį buvo paprasta balinti.

Tad pasaulis ne visada buvo tik rožinis ir mėlynas.