XIX a. tragedijos sujungė mūsų tautas dar stipriau. Dažnai į Sibirą ištremtų žmonių iš Lietuvos prisiminimuose minima, jog ir Sibire lietuviai ir ukrainiečiai laikėsi kartu, kaip tikri broliai.

„Kolektyvizmo“ ir sovietinės pasaulėžiūros skiepijimas sukėlė tautinio pasipriešinimo kovas abejose žemėse. Galiausiai pasiekėme tikslą ir atkūrėme savo šalių Nepriklausomybę, bet galbūt per silpnai laikėmės kartu, o gal Ukraina per daug pasitikėjo savo vadais ir Rytų kaimynu.

Lietuva ėjo vis tolyn ir tolyn, o Ukraina taip ir liko iki galo nepajautusi, kas gi yra Tikroji Nepriklausomybė.

Būtent Lietuva buvo ta ES valstybė, kuri po 2014 m. Rusijos armijos įvedimo į Ukrainą aktyviausiai palaikė Ukrainą ir iki šiol šios pozicijos laikosi. Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Ukrainai 2014 metais buvo paskelbta Ukrainos Metų žmogumi.

Kokia yra Lietuvos-Ukrainos santykių misija ir kodėl Lietuvai svarbu palaikyti Ukrainą?

Šiandieninėje ES galima pastebėti tris įtakingas šalių grupes.

1. Viena iš grupių yra vadinamoji „Senoji Europa“, kuri buvo ES įkūrimo ir vystymosi variklis. Ją sudaro Vokietija, Prancūzija, Belgija, Olandija ir kt. Manoma, jog būtent šios šalys ypatingai suinteresuotos, kad egzistuotų Šengeno zona ir būtų palaikomas stabilumo režimas, tvarka ir ramybė.

Šios šalys priprato gyventi be globalinių kataklizmų, nes taip gyvena jau 75 metus. Šių tautų pasaulėžiūros formavimas yra nukreiptas į sukurtos tvarkos išsaugojimą, europietiškų vertybių puoselėjimą, o ne į atsaką į šiuolaikinius iššūkius.

Karas Rytų Ukrainoje Vakarų europiečiams sunkiai suvokiamas ir sukelia diskomforto jausmą, kaip ir bet kuris konfliktas pasaulyje, nesvarbu, ar jis vyktų Afrikoje, ar Azijoje. Kalbant atvirai, jei ne Malaizijos keleivinio lėktuvo katastrofa, tai dauguma „Senosios Europos“ gyventojų ir toliau Rusijos karą prieš Ukrainą vertintų kaip įprastą konfliktą „kažkur ten“, toli kaip Libija ar Uganda, nesuvokdami, jog pasaulis pasikeitė. Santvarka, kuri po 1945 metų buvo pagrįsta tarptautine teise, jau praeitis ir, žemyne kylant konfliktams, neįmanoma Europos atskirti vien Šengeno zona.

2. Antra šalių grupė – „Pietų Europa“, kuriai atstovauja Ispanija, Italija, Graikija, Bulgarija ir kt. Būtent šios šalys yra didžiausios rusų turistų „vartotojos“, pietietiško mentaliteto, konservatyvesnės ir susikoncentravusios labiau į savo problemas, o ne į bendrus ES interesus. Jų ekonominiai interesai tampa rimtų diskusijų objektu, o paskutinės paramos skyrimas Graikijai tik įrodo silpnumą, kuriuo ir naudojasi ES kaimynai. Ne veltui šios mano išskirtos grupės šalys laikosi ypatingos pozicijos dėl Rusijos agresijos Ukrainoje.

3. Lietuva yra ryški trečios ES šalių grupės atstovė, kartu su Lenkija, Latvija, Estija ir šalimis iš Vyšegrado ketverto. Šią šalių grupę pavadinčiau „ES naujoji banga“. Aktyvus „Europinės svajonės“ įgyvendinimas, strateginė partnerystė su JAV, Rusijos kaimynystė, bendra „socialistinė“ praeitis ir savirealizacijos šiuolaikiniame pasaulyje būtinybė - tai pagrindinės šių šalių varomosios jėgos.

Būtent mes, kaip niekas kitas iš ES šalių, realiai suvokiame visas baimes ir grasinimus, kurie kyla dėl dabartinio Kremliaus režimo. Būtent todėl mes turime aiškiai suprasti, kad šiandieninė Ukraina, nežiūrint į visas jos vidines problemas, yra gynybos linija tarp Kremliaus „apetito“ ir europinio pasaulio. Šiandien Rytų Ukrainoje vyksta ne tik karas tarp Rusijos ir Ukrainos, ten vyksta ukrainiečių mūšis už europines vertybes.

Šiandien parama Ukrainai yra svarbi ne tik dėl saugumo. Lietuvai svarbi jos vieta geopolitiniame plane. Jeigu mes nenorime tapti politikos įrankiu ir balsu, kurio niekas neklauso, Lietuva turi būti aktyvia lydere Baltijos šalių, JAV ir Ukrainos sąjungoje. Ir nereikėtų šią poziciją vertinti kaip kovą su Vokietija ar Prancūzija, nes mes, kaip niekas kitas, esame suinteresuoti ES vystyme. ES labai reikalingas „šviežias kraujas“, ambicijos, mobilumas ir adekvatumas pasitinkant naujus iššūkius. Šiuo atžvilgiu Ukraina būtų potencialus stiprus partneris (nežiūrint į tai ar Ukraina įstos į ES). Lietuvai bendradarbiavimas su Ukraina gali būti stiprus impulsas Lietuvos ekonomikos augimui.
Kokių galimybių mes neišnaudojame ir ką reikėtų daryti šiuo metu?

Šiuo metu daug Lietuvos politikų užsiima „piaro“ akcijomis, kas, mano nuomone, yra visiškai nerimta ir nepriimtina. Dažniausiai tokios palaikymo akcijos ir baigiasi nuotraukomis iš Maidano ir, kas baisiausia, - tik kalbomis.

Man dažnai iškyla klausimas: o kokiu būdu mes išnaudojame šansą padidinti prekybos srautus su Ukraina? Reikia suvokti, kokia didelė yra Ukrainos rinka ir kaip stipriai Ukraina ir ukrainiečiai pasitiki mumis ir nori su mumis bendradarbiauti visose srityse. Lietuvai užsidarė rinka Rusijoje ir toliau tęsiasi žaidimai su kitomis muitų sąjungos valstybėmis, bet ar mes persiorientuodami pradėjome žiūrėti į Ukrainą?

Šie procesai turi vykti dar aktyviau, bendradarbiaujant verslui ir politikams. Reikia suvokti, jog po 15-20 metų ES laukia didžiulės reformos, nors ir ne visi tai pripažįsta. ES jau negali funkcionuoti vadovaudamasi taisyklėmis, kurių pagrindu ji buvo įkurta. Ukrainos priartėjimas prie ES suteiks jai progą reformuotis, o Lietuvai tai - galimybė tapti saugesne ir ekonomiškai stipresne.