Klausytojai „vieną žingsnį“ suprato taip, kaip reikia. Kaip simbolį su spygliais. Parodantį ir įrodantį, kad D.Grybauskaitės kritika = valstybės griovimas. Čia jie drebina kinkas, rodydama savo kabineto prieigas moksleiviams su pasitenkinimu netrukus pasigirs prezidentė.
Du premjerai, du generaliniai prokurorai, du VSD generaliniai direktoriai, visi ministrai ir visi kandidatai, visi Seimo nariai, įskaitant L.Graužinienę, išskyrus tik Seimo pirmininką A.Valinską (buvo ir toks) be jokių mokymų akimirksniu susigaudė, kad jie turi tik teisę būti su Ja ir už Ją. Dar geriau po Ja. Bet tik ne prieš Ją. Net jei mąstai dešiniuoju pusrutuliu.
Per šešerius metus nė vienas Lietuvos žurnalistas nepateikė Jai nė vieno spygliuoto klausimo. Jei norinčių paklausinėti giliau ir buvo, tų neprisileido per klausimo išrėkimo atstumą. Nemaloniausias kada nors Jai išlementas klausimas: „Prezidente, ar jūs kada nors per tuos metus suklydote?“
Visi Jos atsakymai į šį klausimą buvo tokie pat simpatiški, kaip ir Rusijos prezidento V.Putino – ne, Ji niekada niekur neklydo.
Neklydo, kai Seimui liepė rasti CŽV kalėjimą ir taip labai padėjo V.Uspaskichui, R.Paksui bei konservatoriams (buvo ir tokia Seimo „naujoji dauguma“) sumalti į miltus VSD. Neklydo, kai metiniame ambasadorių suvažiavime paskelbė, kad Ji neleis diktuoti nei JAV, nei Rusijai. Kai sakė, kad Lenkija draugauja su Rusija, todėl Lietuva nedraugaus su Lenkija. Kai paskelbė pauzę santykiuose su JAV ir Lenkija. Neklydo net tada, kai ši pauzė virto nužeminta malda JAV ir kitiems sąjungininkams įkurdinti Lietuvoje kuo daugiau NATO karių.
Neklydo, kai krašto apsaugos biudžetas buvo nususintas iki 0,78 proc. BVP, o pati prezidentė paniekinamai tėškė „ką už tą papildomą milijardą litų nupirktume – porą tankų, geriau jau pensijas padidinti“. Neklydo ir tada, kai tapo karingiausia ES šalių prezidente ir paragino bet kokia kaina padidinti gynybos išlaidos iki 2 proc. BVP.
D.Grybauskaitė nepadarė klaidos atsisakydama atleisti besikeikiančią, teismą žeminusią teisėją N.Venckienę, kuri galiausiai spruko nuo Lietuvos teisingumo į užsienį. Neklydo, nei tada, kai kartu su patvoriniais su kriminaline praeitimi neleido vaikui būti su motina, nei tada, kai vaikas po policijos būrių atakos buvo atiduotas motinai.
Neklydo, kai vertė Vyriausybę nesiskolinti iš TVF tris kartus didesnėmis palūkanomis nei iš skandinavų bankų. Jei tik, prezidentei aistringai pamokslaujant Graikijai, Kinijos akcijų rinkos griūtis virs nauja pasaulio finansų krize. 0,4 proc. (be benzino ir dyzelino) per pusmetį sumažėjęs Lietuvos eksportas tai kaip ir pranašauja.
Valstybę šešerius metus valdo Neklysti. Tai, žinoma, absurdas – žmogus yra klystantis. Bet kad ir kaip keistai tai skambėtų, šis akivaizdus melas nėra kaltinamoji išvada D.Grybauskaitei. Greičiau jau pagyrimas. Politinės intuicijos įvertinimas.
Vaizdžiai kalbant, jei V.Adamkus buvo modernios politikos su tokiomis vertybėmis, kaip racionalumas, darbas, pažanga, objektyvumas, herojus, tai D.Grybauskaitė yra tipiškas postmodernizmo produktas. Gyvename laikmety, kai visos tos vertybės liko anoje epochoje. Kai nebėra pačios praeities. Neskaidri prezidentės biografija – geriausias to įrodymas.
Postmoderni epocha atmeta ideologijas ir moralės taisykles, praeityje lemdavusias socialinius sprendimus. Tai kartais mus dar kiek gąsdina. Bet, matyt, metas pripažinti, kad prezidentės kritikai pernelyg jau seniokiškai piktinosi, kai tuoj po pirmųjų laimėtų rinkimų Ji būdingu sau beapeliaciniu tonu atviravo, jog yra šiek tiek socialdemokratė, šiek tiek liberalė ir šiek tiek konservatorė.
Modernioje epochoje tai būtų nonsensas. Postmodernioje – norma. Šioje epochoje svajonei nelieka vietos. O jei svajonei nebėra vietos, nebereikalingas ir prezidentas svajotojas – vizionierius.
Puiki narcisizmo ir nihilizmo kombinacija. Ypač gerai tinkanti kartai, išaugusiai prie televizijos ekranų ir praradusiai ar beprarandančiai linijinio ir analitinio mąstymo gebėjimus.
Postmodernioje politikoje, be to, kad daug svarbiau už veiksmą yra būtinybė gerai atrodyti, ne mažiau svarbu yra ir gąsdinti – skaldyti, o ne telkti.
Tik šitaip galima paaiškinti D.Grybauskaitės paradoksą. Nors nuo pirmos dienos valdžioje Ji išlaiko tik V.Putinui prieinamą aukštą populiarumo reitingą, ne tik jo nepanaudojo vienydama tautą ir telkdama politinę klasę nelengviems ateities iššūkiams įveikti, o priešingai, nuolat ir vieną, ir kitą skaldo. Tam, kad, kaip reikalauja postmoderni politika, išlaikytų dėmesį ties savo atvaizdu.
Sąmoningai ar ne, bet prezidentė labiausiai prisidėjo prie pokomunistinio lietuvių įsitikinimo, kad visi verslininkai yra blogi, oligarchai, išsaugojimo, nors nė vieno oligarcho per tuos metus taip ir neįvardijo. Naudojasi kiekviena proga silpninti ir taip silpną politinę klasę, ministrais, prokurorais ir kitais pareigūnais skirdama ne geriausius, o tiesiog keisčiausius egzempliorius, kokius tik galima Lietuvoje rasti.
Politinės klasės išskydimas per tuos 6 metus pasiekė visišką dugną. Bet postmodernioje politikoje tiesos nėra. Tiesa yra tai, ką tu tiki ją esant ir kiek įtikini tuo daugumą. Kaip tada bus rytoj, poryt?
O koks skirtumas? Gal to poryt ir neturime? Gal išties graikų požiūris – geriausias postmodernioje epochoje? Prisiskolinom tai prisiskolinom, užtat pagyvenom kaip žmonės. O jūs, lietuviai, ar dar nesupratote, kad taupymas į rojų neveda? Taupėte valdant premjerui titnagui J.Tūbeliui, ūkininkus prie žemės lenkėte, ir ką? Atėjo bolševikai, viską surijo, išvogė, o ko nesurijo, suniokojo ir dar gausiai apdergė.
Postmodernu? Hmm. Politika kaimiškai nyki? Hmm. O kaip jums patogiau? Su Ja, už Ją, po Ja?
