Tačiau Vyriausybė savo darbą tęsia ir kartais stulbina visuomenę politiniais akibrokštais. Štai, sužinome, kad Vyriausybė tariasi su katalikų bažnyčia dėl įstatymų projektų, kad bažnyčios teisininkai sugeba įterpti į įstatymo projektus antimokslines ir diskriminacines nuostatas, kurioms panaikinti reikia daug laiko ir jėgų.
Kad Arkivyskupas Gintaras Grušas siunčia Seimo nariams nurodymus įstatymo priėmimui, kuriais neigia Lietuvos medicinos mokslo ir mokslo tyrimų taikymo pažangą arba realią pagalbą sunkiai sergantiems visokio amžiaus žmonėms.
Šie politiniai akibrokštai skatina mąstyti apie veidmainystę visuomenėje, veidmainystės ribas ir priežastis.
Lietuvos Konstitucijos 43 straipsnis teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“, kad „Bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus“, o tai turėtų reikšti, kad minėtos institucijos nesikiša į sekuliarios valstybės politiką, švietimo ir mokslo sistemas. Kad bažnyčios autoritetai nenurodinėja vyriausybei kokias nuostatas įterpti į tobulinamus įstatymus ar kokias tarptautines konvencijas valstybė turėtų blokuoti.
Tačiau artėjant Seimo rinkimams koalicinė vyriausybė atvirai deklaruoja ištikimybę tradicinei bažnyčiai, o šalies vadovai nuolat pabrėžia savo tradicines pažiūras, remia tik tradicinę šeimą, sąmoningai ignoruodami tai, kad šiuolaikinė visuomenė gerbia šeimų įvairovę, toleruoja kitoniškumą, įstatymais tvirtina kiekvieno žmogaus teises ir laisves.
Demokratinė visuomenė gerbia kiekvieną individą, jo privatų gyvenimą ir neskirsto žmonių į pirmarūšius ir antrarūšius. Demokratinėje visuomenėje nesinaudojama valdžia tam, kad žmonės būtų viešai smerkiami dėl jų gyvenimo būdo, kadangi demokratinėje visuomenėje suvokiama, kad būvimas valdžioje yra trumpalaikis, o žmogaus teisingumo siekis yra būdingas jo prigimčiai ir yra amžinas. Kaip amžina ir žmonių meilė bei draugystė, kuri grindžia šeimą, nes meilė ir draugystė suteikia žmogui dvasinės stiprybės gyventi ir veikti.
Tačiau Lietuvoje kai kurie klerikalai ir politikai didžiuojasi tradicinėmis, stereotipinėmis pažiūromis, kultūriniu ir socialiniu šalies atsilikimu kaip vertybe, todėl ir tyčiojasi iš partnerystės instituto, partnerystę aiškindami tik kaip turtinių santykių, bendro namų ūkio tvarkymo reguliavimą, sąmoningai ignoruodami žmonių dvasinius ir fizinius ryšius.
Jie vis kalba, jog Lietuvos visuomenė nėra pasirengusi pripažinti žmonių santykių įvairovės, taip pabrėždami ne visuomenės, o savo nenorą regėti tikrovę, įteisinti realius žmonių bendravimo ir gyvenimo santykius. Tačiau Lietuva nėra mankurtų šalis. Kurie taip mano, tiesiog palieka Lietuvą. Ir paliks, net ir po partijų migracijos politikos sutarties pasirašymo, nes žmonėms reikia ne naujų partinių popierių, o realių įstatymų, padedančių gyventi.
Kai kurios politikų ir Biblijos mintys
Šeima iš tikrųjų yra visuomenės ir valstybės pagrindas, tačiau kai kurie Lietuvos klerikalai ir politikai veidmainingai apsimeta nematantys, jog šiuolaikinę visuomenę grindžia šeimų įvairovė. Tik totalitariniu režimu, tik smurtu ir prievarta diegiant žmonėms baimę, įmanoma prievartiniais įstatymais mėginti reguliuoti privatų, asmeninį gyvenimą. Tačiau mes gyvename Marijos žemėje, kur skelbiama meilė žmogui ir rūpestis kiekvienu žmogumi.
Ar socialdemokratui Teisingumo ministrui tikrai rūpi kiekvienas žmogus, jei jis pareiškia, kad „tos pačios lyties žmonės nesukuria šeimos“, kad partijų susitarime dėl žmogaus teisių apsaugos „nekalbama apie tos pačios lyties asmenis“? Kad Lietuvoje per „mažai homoseksualių porų, kad joms būtų rengiamas įstatymas“?
Ką nuveikė Švietimo ir Teisingumo ministrai, kad švietimu mūsų visuomenė būtų brandinama tam, kad suvoktų sudėtingą žmogaus lytinę prigimtį? Nenuveikė nieko, tik keliaklupsčiavo prieš bažnyčią ir nuolaidžiavo sustabarėjusiam mąstymui.
Kodėl mūsų bažnyčių hierarchai, tikintys politikai negyvena vadovaudamiesi Biblijos išmintimi? Kodėl jie necituoja minties, kad „tikėjimas be darbų yra miręs“, kaip „ kūnas be dvasios yra miręs“, kaip „ tikėjimas be darbų negyvas“? Todėl, kad jie, pasak filosofo ir psichologo Ericho Frommo, nepripažįsta naujų „gyvenimo procesų, augimo visose sferose“ . Jie siekia biurokratiškai valdyti žmones, tarsi jie būtų daiktai (Erich Fromm. Žmogaus širdis, Kaunas, p. 50).
Jie turėtų kasdien skaityti Bibliją, kurioje sukaupta žmogaus išmintis. Kartoti tokias mintis: „Mylėkite savo artimą kaip save patį“. „Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“. Visa, ką Dievas daro, yra su meile, taip pat kaip visa yra teisu ir teisinga. Po tokių citatų kyla įkyrus klausimas - kaip vadinti Lietuvos krikščionis, kurie klasifikuoja žmones, juos niekina ir žemina dėl jų prigimties ir gyvenimo būdo?
Neteiskite kitų
Baigdama rašyti apie veidmainystę politikoje, priminsiu fariziejams kai kurias vaizdingas Evangelijos pagal Matą mintis, kurios puikiai apibūdina lietuviškąją realybę.
„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies, kai tavo akyje rąstas‘?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ (Šventasis raštas. Vilnius, 1992, p.37).