Europos Sąjunga nebepadės. Biurokratai ir melagiai, sugalvoję neįgalų euro projektą, kaip savo politinių kliedesių Valdovų rūmus, pylė į kiaurą Graikijos maišą milijardus šimtais, mainais į jų tuščius pažadus taupyti, kurie buvo kaip bedarbio alkoholiko pažadai jį išlaikančiai sutuoktinei – naktimis nebegerti, ieškotis darbo „Norfoje“ jau kitą savaitę, ir prisprogus nebesisklaidyti internete, kai visi normalūs žmonės miega. Graikija žadėjo mažiau išlaidauti absurdiškoms (nes neįperkamoms) pensijoms ir valstybės tarnautojų armijai, žadėjo geriau surinkti mokesčius, bet nieko nesigavo.
Europos Sąjunga pylė pinigus toliau, nes jai nėra nieko baisiau, nei nudususi svajonė. Biurokratai – ne verslininkai, nemoka uždaryti žlugusio projekto ir bandyti kažką iš naujo. Jie moka apsimesti visagaliais, bet net visagalis Dievas negali sutverti akmens, kurio pats negalėtų pakelti. Taip pat net šimtais milijardų pūliuojanti ES negali išgelbėti šalies, kuri siuntinėja pagalbininkus necenzūriniais žodžiais ne blogiau, nei Vilniaus miesto tarybos narys moteriška šukuosena, kuriam "f*** you" gaunasi iš pirmo karto, o atsiprašymas reikia penkių bandymų, bet net ir tada nepavyksta.
Daktaras Užkalnis atvyko, ir jo prognozė optimistinė. Graikija nenumirs, bet jai reikės gyventi kitaip – taip stipriai kitaip, kad jiems net baisu pagalvoti. Bet mes, lietuviai, jau ten buvom, ir tai nėra baisu. Tai yra, gal šiek tiek baisoka, bet pakeliama.
Graikija gali pasitraukti iš eurozonos ir ES, įsivesti Naująją Drachmą arba bet kokias pesetas ir pasakyti, viso gero, nemokam jokių skolų. Mes bankrutavome. Klausimus siųskite paštu, nes telefonai neatsilieps, ba atjungti.
Toliau. Graikų pensininkams reikia pasakyti tai, ką kažkaip išaiškino mūsų senjorams po Sovietų Sąjungos žlugimo. Taip, visą gyvenimą dirbote. Taip, tikėjotės orios senatvės su atostogoms prie jūros ir pensijomis, kurios gal sudarys 70 proc. uždarbio vidurkio. Bet žiūrėkit, kaip išeina, pinigų nebėra. Kažkada lietuvių pensininkų pinigus sovietai prašvilpė ginkluotei, karui Afganistane, samdiniams Angoloje, draugiškų kleptokratų rėmimui Mozambike, partizanams Nikaragvoje, žmogžudžiams ir sadistams Kambodžoje, tinginiams Kuboje, Olimpiadai Maskvoje ir dar šimtams projektų, kuriuos galėjo investuoti kitur ir iš jų būtų mokėję pensijas. Lietuvius paleido basus, su netikusia atomine elektrine, impotentišku žemės ūkiu ir keliomis dešimtimis pramonės įmonių, kurių griuvėsiuose šiandien stato loftus, prekybos centrus ir ratų balansavimo dirbtuves.
Graikams kitaip. Ten pensijas, panašias į vokiškas (alyvuogių ir keptų kalmarų šalyje, nei automobilius gaminusioje, nei žinių ekonomiką kūrusioje) mokėjo iš skolintų pinigų, o jei pristigdavo, tai prisigalvodavo iš oro, nulius pripaišydavo, visai kaip Uzbekistano medvilnės aferistai Leonido Brežnevo laikais, sėmę pajamas už neegzistuojantį derlių.
Graikų pensininkams reikia pasakyti, kad dabar jų laukia maždaug tokia senatvė, kokią rado Lietuvos pensininkai 1992 metais, ir tai jiems bus geriau, nes nėra šaltų žiemų, jūroje sardinės ir prie namų ką pasodini, tas tuojau pat užauga. Galima ir kokį dokumentinį filmą parodyti „Lietuviai ištvėrė, ištversi ir tu.“
Ką daryti visiems valstybės tarnautojams be jokių įgūdžių (vėlavimo į darbą ir dviejų valandų pietų pertraukos nelaikysime įgūdžiu)? Nieko sudėtingo. Dar yra daug darbo vietų Norvegijoje, Britanijoje ir kitur. Lietuviams tiko, tiks ir graikams, kai tik jie supras, kad jie yra ne Vokietija prie jūros, o Albanija su alyvuogių giraitėmis. Tik, dėl Dievo meilės, neleiskite jų prie santechnikos projektų: graikiškas tualetas yra kaip baltarusiškas kompiuteris arba lietuviška televizija: iš bėdos naudoti kartais galima, bet tik tada, kai tikrai nieko geresnio netoliese nėra.
Taip, nors Graikija turi jūrą, turistus, kalnus, salas, vyną ir alyvuoges, tai būtų jai baisi savivertės krizė. Malonu nebus.
Britai kažkada sunkiai suvirškino virsmą iš imperijos į tiesiog vieną didžiausių pasaulio ekonomikų, kur bjaurūs orai, brangus būstas ir labai bloga sveikatos apsauga. Rusai ligi šiol karščiuoja nuo didybės vėžio metastazių: šalis, kur gyvenimo trukmė nelabai lenkia Ruandą ir vagianti smagiau už Nigeriją, vis dar įsivaizduoja esanti pavyzdžiu visiems ir vapa apie savo didingą misiją.
Bet Graikija turi savo antikos palikimą, gamtą ir yra Europos civilizacijos lopšys ir demokratijos tėvynė. Teks gyventi paprastai, iš paprastų turistinių verslų ir daug pinigų nenešančio žemės ūkio,
Gyvenimas pagal išgales iš pradžių nepatiks. Paskui jie pripras ir tada vėl galės džiaugtis ir šokti sirtakį.
