Tai primityvus, bet aiškus pavyzdys, kiek daug kiekvienam iš mūsų reiškia energetinis saugumas. Ši sąvoka pastaraisiais metais buvo itin išpopuliarinta ir ja argumentuojami daugelis sprendimų energetikos sektoriuje, tačiau jokiuose nacionaliniuose teisės aktuose nėra apibrėžta, ir daugelis ją supranta skirtingai – politikams tai savarankiškumas laisvai pasirinkti energetinių išteklių įvairovę ir tiekimo kanalus, energetikams – gebėjimas nepaisant ekonominių, techninių ar geopolitinių kliūčių užtikrinti vartotojams nepertraukiamą paslaugų tiekimą, o patiems vartotojams energetinis saugumas yra neatsiejamas nuo kainos.
Labai svarbų – tiesą sakant, kritiškai svarbų energetiniam saugumui ir valstybės stabilumui – aspektą atskleidžia Energetinio saugumo tyrimų centro (ESTC) 2014 m. ir 2015 m. ataskaitos. Kalbu apie visuomenės požiūrį: kiek energetinio saugumo klausimas yra priimtinas žmonėms, kurie „apmoka sąskaitas“ ir kurie yra ir visuomet bus tikrieji visų energetikos projektų, įskaitant projektus, vadinamus energetinio saugumo projektais, finansuotojai ir ar kreditoriai.
2015 m. ESTC ataskaitoje matomas ryškus žmonių akcentas ekonominiams dalykams: energetinių paslaugų kaina yra labiau sietina su energetiniu saugumu negu energijos išteklių kiekis (78,1 proc.), ir valstybė labiau turi rūpintis energijos išteklių kaina, o ne nepriklausomumu (68,7 proc.). Materializmas? O gal tiesiog kasdienis rūpestis, kaip išgyventi ir išmaitinti vaikus, šalies energetinėms ambicijoms siekiant vis toliau, ir suvokiant, kad žmonių pinigais disponuojama jų net neatsiklausus? Iš tiesų tai atsakymą pateikia ta pati ataskaita: 72,4 proc. asmenų sutinka, kad sklandus demokratijos veikimas yra būtina energetinio saugumo sąlyga ir 51,8 proc. nesutinka, kad valstybė gali naudoti prievartą energetinio saugumo tikslams realizuoti.
Jei bandytume atskirti investicijas saugumui kaip teigiamas ir siektinas, ir galutinę paslaugų kainą kaip mažareikšmį dalyką, tai nebūtų teisinga. Žmonės neužliūliuojami dainelių, kad saugumas nieko nekainuoja, o investicijoms vykdyti neprireiks lįsti į žmonių kišenes. Tokių nelogiškų kalbų jokiu būdu neturi būti, nes jos diskredituoja visus projektus, net ir pačius reikalingiausius. „Nieko žmonėms nekainuojančias“ arba „iš vidinių šaltinių vykdomas“ investicijas ekonomistai, net dorai nepradėjus kalbos, „sudirbtų“, pasiūlę pagalvoti apie alternatyviuosius kaštus. Tuo tarpu kiti paprasčiausiai pateiktų „nieko nekainuojančios“ ir iš savų šaltinių vykdomos investicijos pavyzdį – Suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGDT) projektą, kuris 2013 m. buvo dalinai finansuojamas per SGDT priedą (maždaug 10 EUR/1000 kub. m.), o nuo 2015 m. finansuojamas pilna apimtimi kaip infrastruktūros objektas, o veikla užtikrinama privalomaisiais dujų pirkimais tam tikriems iš visuomenės pinigų tiesiogiai išlaikomiems gamintojams.
Tai gal per 2009-2014 m. laikotarpį į energetiką investavę 1,416 mlrd. eurų (neįskaitant ateities įsipareigojimų) galime džiaugtis energetikos paslaugų kainomis, suteikiančiomis verslui konkurencinį pranašumą, o namų ūkių vartotojams – pasitenkinimą?
Eurostat duomenimis, Lietuvoje elektros energijos kainos, įvertinus infliaciją, vidutinio dydžio namų ūkiams 2009-2014 m. išaugo 46 proc., vidutinio dydžio verslui išaugo 8 proc. Palyginimui, Latvijoje elektros energijos kaina namų ūkiams išaugo 22 proc., verslui sumažėjo 5 proc.; Estijoje namų ūkiams kaina išaugo 21 proc., verslui išaugo 16 proc. Vokietijoje ir Lenkijoje kainų pokyčių tendencijos sutapo su visos ES-28 tendencijomis, t.y. namų ūkiams kainos augo daugiau kaip 10 proc., o verslui mažėjo daugiau kaip 10 proc.
Jei nevertintume perkamosios galios pariteto, rizikuotume pasiduoti apgaulingam džiugesiui, kad elektros energijos kainos Lietuvoje namų ūkiams yra pigesnių vidutiniokų šalių bloke, o kainos verslui – ES brangesnių vidutiniokų kainų bloke. Tačiau jei atsižvelgsime į perkamosios galios paritetą, o būtent tai ir tenka daryti, kad lygintumėme „obuolius su obuoliais“, turime konstatuoti, kad Lietuvoje 2014 m. kainos namų ūkių vartotojams buvo 8 proc. didesnės nei Latvijoje ir 20 proc. didesnės nei Estijoje, tačiau 22 proc. mažesnės nei Lenkijoje ir 39 proc. mažesnės nei Vokietijoje. Kainos verslui Lietuvoje 2014 m., įvertinus perkamosios galios paritetą, buvo 8 proc. didesnės negu Lenkijoje, 16 proc. didesnės nei Latvijoje, 33 proc. didesnės nei Estijoje ir 45 proc. didesnės negu Vokietijoje.
Per tą patį laikotarpį Lietuvoje gamtinių dujų kainos, įvertinus infliaciją, tiek namų ūkiams, tiek verslui išaugo 38 proc. Estijoje augimas buvo nuosaikesnis – atitinkamai 7 proc. ir 11 proc., Lenkijoje – 13 proc. ir 19 proc. Tuo tarpu Latvijoje gamtinių dujų kainos per laikotarpį sumažėjo 12 proc. gyventojams ir 20 proc. verslui, Vokietijoje sumažėjo atitinkamai 3 proc. ir 4 proc.
Atsižvelgus į perkamosios galios paritetą, Lietuvoje 2014 m. gamtinių dujų kainos namų ūkių vartotojams buvo 22 proc. didesnės nei Latvijoje, 25 proc. didesnės nei Vokietijoje, 29 proc. didesnės nei Estijoje. Verslo vartotojams, Lietuvoje kainos buvo 28 proc. didesnės nei Latvijoje, 33 proc. didesnės nei Estijoje, 39 proc. didesnės nei Vokietijoje, 70 proc. didesnės nei Danijoje.
Šie skaičiai parodo tikrąją energetikos paslaugų naštą jas vartojantiems – žmonėms ir verslui, kurio naštą netiesiogiai vėlgi dengia namų ūkių vartotojai.
Esu tikras, kad esame pakankamai subrendę kaip valstybė ir visuomenė, kad suvoktumėme, kad didesnės investicijos į energetiką – mūsų visų savarankiškumas, tačiau jis kainuoja. Ir kainuoja kiekvienam mūsų. Todėl turime dėti visas pastangas ir investicijas energetikoje planuoti taip, kad energetikos paslaugų kaina ir energetinis saugumas būtų ne našta, o pranašumas.