Nepaklausyta net Seimo vicepirmininko Algirdo Syso, buvusio Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininko, rekomendacijos nevykti į šiuos mokymus, nes, pasak jo, nepriklausomos profesinės sąjungos dirba ranka rankon su V. Putinu. Lietuvių atstovai (trys LPSK ir du Lietuvos darbo federacijos nariai) išvyko ir mokėsi daugiau kaip savaitę.
Kokių žinių įgijo Maskvos mokymuose „Profesinės sąjungos pilietinėje visuomenėje“, apie tai nepranešama. Bet LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas viešoje erdvėje pabrėžia, kad tokie mokymai naudingi – „profsąjunginis bendradarbiavimas yra aukščiau už politiką“.
Šis vadovo paaiškinimas gali sukelti visų profsąjungų narių susidomėjimą apie išskirtinai svarbias žinias, kurias įsisavinti būtina vykti į Maskvą, nepaisant atvirai demonstruojamos Rusijos agresijos prieš kaimynines šalis, pamiršus niekur nedingusį naujos Baltijos šalių okupacijos pavojų.
Kalbant dar atviriau, tokie vadovo paaiškinimai rodo žinių ribotumą ir kelia abejonių apie rusiškų profsąjungų „mokymų“ kokybę. Tai pat leidžia suprasti, kad jeigu ir reikėtų vykti profsąjungiečiams į mokymus, tai pirmiausiai į demokratines šalis.
Kodėl negalima būtų pasirūpinti ryšių palaikymu su Skandinavijos valstybėmis, kuriuose susiklosčiusios puikios profesinių sąjungų tradicijos ir iš jų mes tikrai galėtume daug ko išmokti?
Be abejonės, demokratiškose šalyse profesinių sąjungų atstovams iš svečių šalių būtų išaiškinta, kad profsąjunginei veiklai labai dažnai nedemokratinėse valstybėse daroma politinė įtaka, naudojant vadinamąją švelniąją galią (angl. soft power). Tai toks gebėjimas paveikti kitų elgesį ir įtikinti savo tikslų teisingumu, naudojant patrauklumo ir įtikinėjimo metodus. Tuomet lengviau būtų susigaudyti, ar nedemokratinės šalies kvietimas į mokymus ir dalinis jų finansavimas yra profesinių sąjungų veikla, ar švelnioji galia, kuri neišvengiamai veda į politiką.
Savanoriškai uoliai atsisėdus į Maskvos suolus šiandien neįtikinamai skamba profsąjungos atstovų nusiskundimas – „politizuojami jau ir tarptautiniai profsąjungų ryšiai“. Klausimas, ar minėtiems aukščiau sprendimams pritartų dauguma profsąjungos narių?
Aiškinti, kad toks profsąjungų bendradarbiavimas, vykstant į Maskvą, būtinas, vertėtų pirmiausiai atsakius į esminį klausimą: ko gali išmokti lietuviškų profsąjungų atstovai valstybėje, kuri šiandien kelia klausimą dėl Baltijos šalių nepriklausomybės teisėtumo? Ir priminti, kad Rusijos Dūma jau išsiuntė užklausą generaliniam prokurorui dėl SSRS Valstybės Tarybos įkūrimo legitimumo, kurios sprendimais Lietuva, Latvija ir Estija pripažintos nepriklausomomis.