„Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus.

Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme.“ Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią.“

Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs.“ O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“ (Mk 3, 20–35)

Romos Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje šiandien nurodytas X eilinio laiko sekmadienis. Evangelijos tekste Jėzui pateikiami gana rimti kaltinimai: Rašto aiškintojai sako, jog jis yra apsėtas demonų, o iš kitų žmonių išvarinėja demonus demonų kunigaikščio Belzabulo galia. Ką atsako Jėzus į tokius kaltinimus?

Jis pateikia pasidalijusios šeimos ir karalystės palyginimą: „Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas“ (Mk 3, 24–26).

Tas, kas suskyla ar pasidalija ilgai neišlieka, neturi ateities. Net ir šiandien, kiek atsiranda ir vėl išnyksta religinių bendruomenių, nes jų šaltinis nėra dieviškas, bet žmogiškas ar demoniškas. Ant tokio pamato pastatyta bendruomenė ilgai netveria.
Atleidimas praeis pro šalį ir to žmogaus nesugebės paleisti. Tai nereiškia, jog Dievas nenori atleisti. Dievas visada nori atleisti ir pasigailėti. Tačiau nusidėjėlis atmeta atleidimą, nusigręžia nuo atleidimo šaltinio.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

O Kristaus Bažnyčia, tai yra Katalikų Bažnyčia, jau gyvuoja daugiau negu du tūkstančius metų, keičia žmonių širdis ir pasaulio veidą, nes yra pastatyta ant dieviškojo apreiškimo, kurio kertinis akmuo yra Dievo Sūnus – Jėzus Kristus. Ir jo pastatytos Bažnyčios nesugriaus net pragaro vartai (Mt 16, 18).

Sakyti, jog Jėzus išvarinėja demonus kito demono pagalba, vadinasi, sakyti kažkokį absurdą, prieštarauti tikrovei. Panašiai būtų, jei kažkas sakytų, jog vanduo yra sausas, arba, kad saulė yra tamsi. Rašto aiškintojai iš Jeruzalės šmeižia Jėzų, nes nežinojo kaip paaiškinti Jėzaus atliktus gerus darbus žmonėms. Tai ne vien tik šmeižimas, bet ir piktžodžiavimas prieš Dievą.

Jėzus taip pat palygina demonus su galiūnu: „Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“ (Mk 3, 27). Niekas, nebent būtų kažkas dar stipresnis, negali apiplėšti galiūno namus.

Tačiau Jėzus būtent ir yra tas kažkas stipresnio. Jis gali įžengti į tuos namus ir nugalėti tą galiūną, nugali demonus, mirtį ir nuodėmę. Jėzus suriša galiūną ir apiplėšia jo namus, tai yra išlaisvina žmogų, kuris buvo patekęs į piktojo pinkles.

Pranašas Izaijas pasitelkė tą patį palyginimą, kad nusakytų Mesijo atėjimą: „‘Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno? Ar galima belaisvius atimti iš tirono?‘ Šitaip Viešpats atsako: ‘Žinoma! Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš tirono! Tavo reikalo gynėjas esu aš pats, – aš pats išvaduosiu tavo vaikus‘“ (Iz 49, 24–25).

Ši Senojo Testamento pranašystė išsipildė – tie, kurie jo šaukiasi, Viešpats pats ateina ir išvaduoja iš piktųjų dvasių. Jėzus nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis yra pasiglemžęs. Evangelistas Lukas patikslina, kad demonų išvarymas yra akivaizdus Dievo Karalystės atėjimo ženklas (Lk 11, 20).

Grįžtant prie šios dienos Evangelijos, mes išgirstame labai svarbų Jėzaus perspėjimą: „Bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“ (Mk 3, 28–29).

Kokia tai nuodėmė? Tai pasakymas, jog dvasia, kuri ragina Jėzų išvarinėti demoną, yra būtent iš demono. Kas taip sako, išties nebesugeba priimti atleidimo, atmeta Jėzų Kirstų ir tuo pačiu atmeta Dievo gailestingumą.

Kaip tai įvyksta? Pavyzdžiui: ar tas, kuris užsimerkia, gali matyti? ne, negali; ar tas, kas užveria burną, gali valgyti? ne, negali; ar tas, kuris laiko virš savęs pakėlęs piktžodžiavimo skėti, gali gauti Dievo gailestingumo lietaus? ne, negali.

Atleidimas praeis pro šalį ir to žmogaus nesugebės paleisti. Tai nereiškia, jog Dievas nenori atleisti. Dievas visada nori atleisti ir pasigailėti. Tačiau nusidėjėlis atmeta atleidimą, nusigręžia nuo atleidimo šaltinio.

Šv. Jonas Paulius II († 2005) enciklikoje „Dominum et Vivificantem“ teigia: „Kaip tik dėl to, kad piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai negali būti atleistas nei šiame, nei aname pasaulyje, Jėzus sako, kad tą „ne-atleidimą“ priežastinis ryšys sieja su „ne-atgailavimu“, su radikaliu atsisakymu atsiversti. Todėl piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai yra nuodėmė, padaryta žmogaus, kuris sau prisiskiria ir pasilaiko „teisę“ pasilikti blogyje – nuodėmėje, kad ir kokia ji būtų, – ir kartu atmeta Atpirkimą.“