Nuostabiausia, kad visuomenė su tuo slaptumu taikstėsi, tylėjo, it tikėdama, kad tai normalu. O gal jai stačiai buvo (ir yra) neįdomu, kas vadovaus jos jaunosios kartos auklėjimui? Abejaip ši tyla ir abejingumas yra paliegusios visuomenės požymis.
Sveikoje visuomenėje būtų užvirusios, juo labiau virtų nūnai, pagaliau paaiškėjus kandidatui, diskusijos, kas vertas užimti aukščiausią krašto švietimo ir mokslo krėslą, ar bus pakankamas autoritetas, kurį gerbtų, todėl savo noru jam paklustų mokytojų drauguomenė, prakilnioji profesūra, universitetų rektoriai, taip pat maištingoji moksleivija ir studentija. Kokias ugdymo ir mokymo programas, idėjas jis gins, ypač šiais laikais, kai per įvairius užkiemius šarlatanai bruka apgaulingas vaikų ir jaunimo auklėjimo pseudoteorijas ir atviras nesąmones.
Net šiais postmoderniais laikais, kai autoritetai šluote šluojami iš politikos, kultūros, meno, viso viešojo gyvenimo, mokykla ir universitetas yra paskutinė autoriteto priebėga. Čia vis dar autoritetas po senovei yra būtinybė. Mokytojo ir profesoriaus autoritetas. Gimnazijos direktoriaus ir universiteto rektoriaus autoritetas. Švietimo ir mokslo ministro autoritetas.
Koks autoritetas, kokios programos ir idėjos? Kam tai rūpi? Nebent skrajojančiam padebesiais idealistui, jeigu dar pavyktų mūsų krašte tokį rasti. Nūdienėje Lietuvoje ministrų , taip pat švietimo ir mokslo, portfeliai dalinami ne pagal kompetenciją, o pagal partijų kvotas.
Tokios ydingos praktikos padarinys – visiškas atsakomybės atsikratymas. Partijų bosams, delegavusiems „savus vaikinus“ į sulig kvotomis atitekusias ministerijas, nė motais, ar jie nusituokiantys autoritetai jiems patikėtose srityse. Svarbiausia, ar jie gebantys daryti pinigą, įdarbinti partijos kadrus.
Juk ir Darbo partijai su prezidente Dalia Grybauskaite susitarti dėl švietimo ir mokslo ministro trukdė ne kokie vertybiniai ar idėjiniai prieštaravimai, o pinigai.Būsimi Europos Sąjungos paramos pinigai. Šių milijonų kontrolė ir „teisingas” paskirstymas.
Pasak gandų, kol čia prioritetų nesudėliojo laikinai krašto švietimui vadovaujantis vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis, Darbo partija galėjo siūlyti net angelą - tuščios būtų pastangos, jis prezidentei vis tiek neįtiktų, rastų kokią uodegėlę ir jį sukompromituotų. O kai šie pinigų srautai bus nukreipti reikiama saugia linkme, ministrauti galės net pats Maskvos G. Plechanovo akademijos diplomo savininkas Viktoras.
Perpratusi šias žaidimo taisykles, Darbo partija bandė žaisti katę ir pelę, įslaptinusi savo naują kandidatą, bandydama jį apsaugoti nuo apdrabstyto dumblais ir viešai pažeminto Vydo Gedvilo dalios. Veikiausiai rastųsi mažai abejojančių , kas čia katytė ir kieno bus viršus.
Tačiau mūsų visuomenę ištikusios krizės gylį ir mastą rodo tai, kad ji jau persimetė į vaikų auklėjimą ir globą. Kiekviena demokratinė visuomenė kaip akies vyzdį nuo politikos skersvėjų saugo mokyklas, universitetus, teismus, o brandžiausios- ir nepriklausomą žiniasklaidą, kad būtų kam paskelbti valdantiesiems nepatogias tiesas ir nemalonius nuosprendžius.
O Lietuvoje net tokia ikipolitinė sritis, kaip švietimas ir mokslas, virto valdžios dvaro intrigų,nuožmios politinės kovos tarp Darbo partijos ir prezidentės arena, kur teisėjauja ne mokytojai, profesūra, vaikų tėvai, net ne politikai, o STT sekliai.
Kas liko iš tarpukario Lietuvoje sukurto Mokytojo kulto, iš inercijos dar gyvo pokario dešimtmečiais sovietinėje Lietuvoje ir emigrantų sekmadienio mokyklėlėse? Tauta tarpukario mokyklose klojo savo tvarios ateities pamatus, ruošė vaikus anaiptol nesvetingam suaugusiųjų pasauliui.
Nepriklausomos Lietuvos išaugintas jaunimas- gimnazistai, studentai, jaunieji tarnautojai, darbininkai, ūkininkai- stovėjo pirmose 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, pokario partizanų gretose. Vieninteliai Lietuvos mokytojai išdrįso pirmąją okupacijos vasarą simboliškai viešai pasipriešinti įsigalinčiam visuotiniam melui ir baimei, kai 1940 m rugpjūtį per Mokytojų suvažiavimą sausakimša Kauno halė vietoj privalomo „Internacionalo“ vienu balsu užtraukė „Tautišką giemę“. Dėsninga, kad paskutinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas –Vanagas, Laikinosios Vyriausybės vadovas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos ideologas Juozas Ambrazevičius- Brazaitis- buvę mokytojai.
Kokią kartą savo mokyklose ugdome dabar, kartą, kuri pakeis mus, atnaujins mūsų nusidėvėjusį pasaulį?
Kaip mūsų bendra socialinė ir politinė atmosfera, kai valdžia remiasi ne įstatymu, o slaptomis pažymomis, iškreipia ir deformuoja nepolitinį mokyklos gyvenimą, byloja įvykiai Kaune.
Visuomet iš tolo žavėjausi tenykščio Technologijos universiteto gimnazijos pasiekimais, jos direktoriumi Bronislovu Burgiu. Patyliukais svarsčiau: jeigu jo vadovaujama gimnazija ištisus dešimtmečius išlieka Lietuvos mokyklų lyderė, dėl jos abiturientų pešasi šalies ir užsienio universitetai, štai kur būtų puikus švietimo ir mokslo ministras. Tačiau valstybė, užuot pakvietusi šios prestižinės Kauno gimnazijos direktorių į ministrus, pasiuntė jį į kalėjimą.
Nežinau visų šios liūdnos kauniškės bylos aplinkybių. Žinau, kad autoritetai kitais kartais pasikelia į puikybę, virsta mažais tironais, engiančiais, dvasiškai traumuojančiais aplinkinius. Visko gyvenime pasitaiko. Tačiau mano galva niekaip neapima, kaip gali mokinys ir jo tėvai vogčiomis įrašinėti mokytoją, kaip tai gali sankcionuoti prokuroras? Gal pedagogai pradės tikrinti mokinių drabužius, kuprines,ar slapta neįrašomas pokalbis,gal net tikrins klases ir mokytojų kambarius, ar čia STT neįrengė pasiklausymo aparatūros? Lyg skaitytum niūriausią George Orwello antiutopiją. Matyt, aš beviltiškai atsilikau nuo epochos.
Kitas žingsnis būtų- pirmosios Lietuvoje Pavliko Morozovo vardo gimnazijos atidarymas (pagerbiant Stalino laikų mitologinį pionierių, kuris NKVD įskundė savo tikrą tėvą ir kurį už tai mylimas senelis užmušė pliauska per galvą). Tokios gimnazijos brandos atestatus galėtų išdavinėti STT agentai . Be abejo, tie brandos atestatai būtų slapti, jų išslaptinti pagal Konstitucinio Teismo sprendimą negalėtų jokia pasaulio galybė, nes būtų padaryta žala kriminalinės žvalgybos subjektų taktikai ir metodams, atskleista skundikų tapatybė.