R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kas pakeitė valstybininkų klaną?

Rytas po Eurovizijos finalo kažkuo primena rytą po rinkimų, kai jau niekam nesvarbu, kurią vietą užėmė visi kiti, išskyrus nugalėtoją, o mieste kaip niekada daug žiovaujančių ir stiprią kavą užsisakinėjančių žmonių. Liaudies šventė baigėsi, o netrukus užsimirš ir bene pirmą kartą taip atvirai reikštas džiaugsmas, kad pavyko išvengti Rusijos atlikėjos pergalės.

Tik nesakykite, kad nereikia painioti meno su politika. Tame karnavale muzika niekuomet nebuvo svarbiausia, o šalių balsavimo simpatijų ir antipatijų schemos su nedidelėmis išlygomis galioja kasmet, nepriklausomai nuo to, kas ten apie ką dainavo. Patys rusai savo atlikėjos pretenzijas į sėkmę ir pralaimėjimą supranta ir komentuoja gerokai labiau politizuotai, negu mes ir kiti europiečiai.

Lietuvių bučinį parodęs jų „Pirmasis kanalas“ iškart buvo apkaltintas iškrypimų propagavimu. Kai Lietuva neskyrė Polinai Gagarinai nė vieno balo, į viešąją erdvę atpilta viskas, ką keletą pastarųjų metų apie mus savo žiūrovams kalė į galvas Kremliaus ruporai: „Mes jų dar nė okupuoti nespėjome, nė vieno žemės kąsnio neatplėšėme, nebombardavome kol kas, o jie mums taip atsidėkoja.“

Svajojantys išvengti politikos ir atriboti nuo jos savo privatų gyvenimą žmonės yra pati tinkamiausia patrankų mėsa informaciniame kare. Nes gyva, veikianti demokratija – tai ne tik visuotiniu balsavimu renkama atstovaujamoji valdžia ir teisingai suskaičiuoti balsai per rinkimus.

Laisvi rinkimai būtinai atves į valdžią neapykantą kurstančius rėksnius ir nepagrįstus pažadus žarstančius populistus, jeigu tik šalyje nesusiformuos stipri pilietinė visuomenė, sugebanti organizuotai reikalauti, kad politikų įsipareigojimai būtų vykdomi, ir lemtingais momentais paremti būtinus nepopuliarius sprendimus.

Vardindamas 10 dalykų, kurių nemokam, Rimvydas Valatka apgailestauja, kad „nemokame išsaugoti ir net sąmoningai nenorime turėti valstybininkų“. Man gi regisi gerokai šviesesnis vaizdas – pati mūsų pilietinė visuomenė tapo to kažkada keiksmažodžiu paversto valstybininkų klano pareigų perėmėja. Būtent todėl Prezidentei Daliai Grybauskaitei pavyksta priversti trijų valdančiąją partijų koaliciją griežiant dantimis priimti šalies gynybinę galią didinančius ir svetimą propagandą stabdančius sprendimus bei didinti skaidrumo reikalavimus naujai skiriamiems ministrams.

Protesto akcijos prieš šauktinių kariuomenės sugrąžinimą organizatoriai vylėsi, kad jų palaikyti suplūs jaukaus gyvenimo tėvų bute ir kelionių po pasaulį ieškant savęs nenorintys iškeisti į kareivinių drausmę jaunuoliai, o sulaukė pareigą savo šaliai suvokiančių bendraamžių atsako. Dar keliolika kartų daugiau, negu išėjo į Kudirkos aikštę, jau užsirašė tarnauti savanoriais. Štai kur tikroji demokratijos šventė.

Savaitgalį buvau pakviestas į Lazdijų rajono Žilviciškės miške surengtą paminklinio akmens toje vietoje 1949 m. žuvusiems partizanams Antanui Juškevičiui – Linui ir Albertui Kėkštui – Kęstučiui pašventinimo iškilmes ryšininkės Vlados Varževičienės sodybvietėje. Klausydamasis paskutinių gyvų tų įvykių liudytojų pasakojimų, retkarčiais nustelbiamų Nemuno pakrantėje kukuojančios gegutės, negalėjau nustoti žavėtis nesugebėjusios pasipriešinti okupantams valstybės pareigas perėmusiais jos piliečiais.

Šiandien tikrieji valstybininkai yra tie provincijos šviesuoliai, po trupinį surankioję pamiškėse nušautų, bunkeriuose susisprogdinusių ir Leipalingio stribyno rūsiuose nukankintų kovotojų už laisvę istorijas ir perduodantys žinią apie juos jaunųjų šaulių uniformas ką tik užsivilkusiems vaikinams ir merginoms. Ir tokie profesionalai, kaip Aleksandras Matonis, važinėjantis po Lietuvos miestelius ir pasakojantis apie prieš mus naudojamus informacinio karo ginklus ir kuriantis dokumentinį filmą apie Kalniškės mūšį.

Tikrieji valstybininkai šiandien reikalauja atsakomybės iš politikų, pavertusių nukritusio į jūrą „An-2“ lakūnų paieškas apgailėtinu realybės šou. Ne Respublika, anot Andriaus Tapino, miršta „automobilių bagažinėse, pėsčiųjų perėjose, Baltijos bangose“, o tik begalinėse tyrimo komisijose ir darbo grupėse bandantys nusiplauti savo atsakomybę ministrai nusižudo kaip politikai.

Nedaug kam žinoma, kad vienas iš Karinių oro pajėgų gelbėjimo sraigtasparnių „Mi-8“ prieš nelaimę Baltijos jūroje buvo rimtai apgadintas tiesiant statomo pramoginio kalnų keltuvo lynus Krašto apsaugos ministro bendrapartiečio valdomuose Druskininkuose.

Nepajutę, kada įvyko tas lūžis, ir pati pilietinė visuomenė tapo svarbiausia mūsų valstybės, žmogaus teisių ir laisvės gynėja, politikai vis dar naiviai tikisi, kad sugebės išsaugoti savo postus pašerdami priplėkusiais pažadais nusivylusias savo šalimi rinkėjų grupes. Panašiai kaip Airijos tradicionalistai nė neįtarė, kaip smarkiai yra pasikeitusi jų visuomenė, aiškia persvara referendume nubalsavusi už vienalyčių santuokų įteisinimą.