Tačiau visgi ne viskas naujojoje merų rinkimo sistemoje yra tik taip šviesu ir gražu, kaip pateikia gerbiamas Seimo narys Albinas Mitrulevičius savo straipsnyje.
Vis dar nėra aiškus merų ir tarybų galių pasiskirstymas, nėra atsakymų, ką reikės daryti, kai taryba ir meras konfliktuos. O tokia situacija gali susidaryti apie 15 proc. savivaldybių.
Taip pat nėra atsakyta, kaip bus sprendžiamas kitas ekstremumas - kaip bus užtikrinamas demokratijos tęstinumas ten, kur įsivyravo viena politinė jėga. Taigi, neatsakytų klausimų yra labai daug ir Seimo nariai negali užmigti ant laurų, privalo tęsti pradėtą savivaldos reformą.
Gudrioji Teisingumo ministerija, apėjusi Konstituciją
Prisimenant batalijas, kurios Seime vyko dėl tiesioginių merų rinkimų, nuopelnai už dabartinę sistemą turėtų tekti ne tiek Seimo nariams, kiek Teisingumo ministerijai.
Tiesioginiai merų rinkimai jau daugelį metų buvo šalies politinėje darbotvarkėje, tačiau iki praeitų metų buvo manyta, kad klausimo sprendimui reikalingos Konstitucijos pataisos ir konstitucinė dauguma. Tačiau Teisingumo ministerija rado būdą, kaip Konstituciją apeiti.
Tai nėra gera teisinė praktika, kuri gali atverti kelią kitiems precedentams. Tačiau yra kaip yra ir merus jau rinkome tiesiogiai. Visgi siekiant subalansuoti merų galias, normaliai įteisinti ir sutvarkyti merų rinkimų tvarką kitiems rinkimams, Konstitucijos pataisos bus būtinos.
Todėl Seimas turėtų imtis šio klausimo kuo skubiau, nelaukiant kitų rinkimų ir ieškant plataus sutarimo tarp politinių partijų, kad vėliau vėl nereikėtų ieškoti naujų tesės aktų „apėjimo” kelių.
Tiesioginiai merų rinkimai išryškino sistemines problemas
Viena tokių problemų - tai nuolatiniai rinkimų pažeidimai. Mažai kas atkreipė dėmesį, kad šiuose rinkimuose pažeidimų būta vos ne daugiau nei 2012 m. Seimo rinkimuose. O tada juk manėme, kad dugnas jau pasiektas. Tada rezultatai naikinti dviejose apygardose (Zarasų-Visagino ir Biržų-Kupiškio).
Šį kartą rezultatai naikinti jau trijose: Trakų, Šilutės ir Širvintų. Balsų pirkimas smulkesniu ar stambesniu mastu fiksuotas kone trečdalyje visų savivaldybių, o visokiausi kitokie pažeidimai buvo beveik visose savivaldybėse. Rinkimų proceso priežiūra sustiprėjo, bet pats balsavimo procesas yra ir toliau stipriai korumpuojamas.
Tiesiogiai merų rinkimai šią problemą išryškino, nes paskatino agresyvesnes rinkimų kampanijas. Didelei daliai politikų (ypač perrinkimo siekusiems merams) tai tapo išlikimo kova, todėl buvo mesti visi legalūs ir ne itin legalūs resursai.
Daugeliu atvejų, kur merai siekė perrinkimo, buvo matoma didžiulė turimų piniginių ir kitų nepiniginių resursų disproporcija tarp merų ir oponentų. Aišku, būta ir priešingų variantų, kaip pavyzdžiui Kaune.
Stipriausiai konkuruoti gebėjo ne tie, kurie turėjo geriausias programas, bet dažniausiai tie, kurie sutelkė didžiausius resursus. Aišku yra išimčių (Kaišiadorys, Kupiškis, Skuodas).
Bet kandidatų, kurie į būsimą politinę karjerą per įvairius labdaros fondus ir viešą visuomeninę veiklą investavo didelius pinigus gerokai prieš rinkimus, pranašumas šį kartą buvo akivaizdus.
Daugelyje savivaldybių laukia įtempti ketveri metai
Dalyje savivaldybių įtampa susidarys dėl margų koalicijų. Yra nemažai tokių atvejų, kur merams suformuoti daugumą bus ypač sudėtinga (Kėdainiai, Švenčionys, Kalvarija, Šiauliai ir kt.), o net ir suformavus daugumą, ji bus nestabili. Gal net bus tokių atvejų, kai valdančiosios daugumos merams suformuoti išvis nepavyks.
Taip pat ryškus ir kitas ekstremumas - Marijampolė, Druskininkai, Kauno rajonas, Utena, Birštonas, Neringa ir kitos savivaldybės atsidūrė situacijoje, kai reikia pradėti spręsti demokratijos palaikymo klausimą.
Galima daug kalbėti, kad rinkėjai šiuose rinkimuose pasirinko bemaž trečdalyje savivaldybių matyti vienos kurios nors partijos daugumą ir tai yra pasiekta demokratiniu keliu.
Tačiau esminis klausimas, kaip užtikrinti, kad per ketverius metus tos politinės jėgos, kurios pralaimėjo šį kartą, nebūtų valdžios gniuždomos ir daužomos?
Kaip palaikyti vietinę demokratiją ir stiprią opoziciją, kad po ketverių metų žmonės vis dar turėtų tinkamą, aiškią ir efektyviai veikti gebančią alternatyvą? Manau, kad opozicija yra demokratijos pagrindas ir į vietinės opozicijos būseną yra verta atkreipti dėmesį.
Reikia tęsti savivaldos reformą
Kol dar savivaldos rinkimų įspūdžiai nėra išblėsę, kol jų aktualumas dar yra politinėje darbotvarkėje, Seimas turi imti peržiūrėti dabartinį savivaldos modelį ir jį reformuoti kitiems rinkimams.
Šiam tikslui dabar kaip niekados iki šiol yra geros sąlygos pasiekti partijų susitarimą ir priimti netgi reikiamas Konstitucijos pataisas, nes visos parlamentinės partijos turi išrinktų merų ir visoms joms rūpi, kaip tie merai dirbs toliau.
Tikėdamasis, kad savivaldos reforma neapsiribos vien tiesioginiais merų rinkimais ir Seimas atkreips dėmesį į tas problemas, kurias išvardinau, norėčiau pateikti ir keletą idėjų, sprendimo būdų.
Pradėkime nuo merų galių subalansavimo. Akivaizdu, kad po tiesioginių rinkimų meras privalo įgyti daugiau vykdomosios valdžios įgaliojimų.
Mano nuomone, jis turėtų turėti galimybę skirti administracijos direktorių ir vicemerą bet tarybos palaiminimo. Vicemerų skaičius visose savivaldybėse galėtų būti sumažinta iki vieno, nes jeigu stipriname tiesiogiai rinkto mero galias, formuoti daugumas postų dalinimo principu nebėra tikslinga.
Stiprinant mero vykdomąsias galias, reikėtų mažinti jo įtaką tarybos darbui. Meras galėtų likti tarybos vadovu, tačiau tokios pareigybės kaip tarybos sekretorius ir komitetų pirmininkai turėtų nebepriklausyti nuo mero teikimo. Jie turėtų būti renkami, kandidatus siūlant visoms tarybos frakcijoms.
Taip pat yra labai svarbu užtikrinti normalią opozicijos būseną. Reikia įvesti opozicijos lyderio pareigybę ir šį asmenį savo galiomis prilyginti vicemerui. Suteikti jam galimybę greičiau gauti informaciją iš savivaldybės administracijos, galimybę turėti savo darbo erdvę, bent vieną apmokamą pagalbininką ir, be abejo, vicemero algai prilygstantį apmokėjimą už darbą.
Tai leistų savivaldybėse turėti balansą tarp daugumos ir mažumos bei palaikyti gyvą, veikiančią opoziciją. Jos lyderis galėtų atlikti daug kontroliuojančio darbo ir neleistų įsitvirtinti vienai nuomonei.
Žvelgiant į 2019 m. tarybų rinkimus reikėtų būtinai įvesti merų kadencijų ribojimą (iki dviejų) ir galvoti, kaip savivaldybėse sustiprinti dvipoliškumą.
Suprantu, kad tai gali skambėti keistai, bet dabar daug kur susiformavo tokios tarybos, kur vyrauja viena mandatais stipri politinė partija (daugumoje arba mažumoje) ir daug mandatais žymiai silpnesnių darinių.
Todėl jų veikimo galimybės yra netolygios ir leidžia dominuojančiai frakcijai manipuliuoti mažosiomis. Reikėtų tarybose turėti dvi stiprias dominuojančias jėgas ir keletą mažesnių darinių, kurie savo veikimą formuotų apie tas dvi didžiąsias. Panašiai kaip Seime.
Vienas iš būdų tam pasiekti yra tarybos rinkimų skaidymas į du turus. Mano idėja - nekeičiant paties tarybų rinkimų principo, kad renkami partijų ar visuomeninių komitetų sąrašai, pusę tarybos rinkti su pirmuoju merų rinkimų turu, o antrą pusę su antruoju. Tiesiog daryti dvigubą balsavimą, kuriame dalyvautų visos partijos.
Pirmajame ture būtų paskirstoma pusė tarybos mandatų ir būtų aiškus tam tikras bazinis politinių jėgų išsidėstymas. O antrajame ture, kuris sutaptų su merų rinkimo antruoju turu, būtų paskirstoma kita pusė.
Tačiau į antrąjį turą atėjus jau daugiau jame besivaržančių dviejų kandidatų šalininkų, abiems kandidatams būtų suteikiamas savotiškas „bonusas” papildomais tarybos mandatais už patekimą į antrąjį turą.
Tokiu būdu būtų sudaroma galimybė rinkėjams matant aiškesnį vaizdą dėl būsimo mero ir jo koalicijos balsuoti ne tiek už partiją, kiek už būsimą valdančiąją daugumą.
Pranašumą taryboje įgytų du antrojo turo kandidatai ir jų politinės jėgos. Susiformuotų dvipolė sistema ir rinkėjų pasirinkimas būtų aiškesnis. Be abejo, jeigu merų rinkimai baigtųsi pirmajame ture, tada visi mandatai būtų paskirstomi iškart.
Ši idėja yra nauja ir ją reikėtų įvairiais kampais diskutuoti. Bet akivaizdu, kad tokių ir panašių sprendimų ieškoti yra būtina, nes po šių rinkimų vietinės opozicijos būsena nemažoje dalyje savivaldybių turi būti palaikoma. Kaip savivalda yra būdas priartinti valdžią prie gyventojų, taip vietinės opozicijos palaikymas yra būdas neleisti susiformuoti vietinėms kunigaikštystėms.
Linkiu Seimo nariams neužmigti ant įvykusių pirmųjų tiesioginių merų rinkimų laurų ir imtis darbo, kad būtų užtikrinta, jog po ketverių metų turėtumėme aukštesnės kokybės rinkiminį procesą nei regėjome šį kartą.