Būtent todėl neseniai įvykusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinės Asamblėjos (ESBO PA) sesija tapo išskirtine.
Krymo okupacija ir aneksija bei tolesni Rusijos bandymai neleisti Ukrainai išspręsti savo saugumo klausimų, paskatino itin principingą JAV laikyseną. Pirmą kartą per 40 ESBO gyvavimo metų, JAV delegacijos atstovai ryžosi pateikti rezoliuciją, atvirai smerkiančią Rusijos veiksmus.
Be kita ko, rezoliucijoje reikalaujama nutraukti konfrontaciją su Lietuva, Latvija ir Estija. Panašu, jog už dokumento turinį pasisakiusi Asamblėjos narių dauguma kaip niekuomet anksčiau suvokė vieningo atsako Rusijai svarbą, o taip pat tai, kad jokios alternatyvos demokratiškų valstybių santalkai ES bei NATO organizacijose paprasčiausiai nėra.
Taikios integracijos oazė
Tai tik dar sykį patvirtina šių šalių ryžtas su ES pasirašyti asociacijos sutartį – jos nemato kito kelio. Ir iš tikrųjų, būtų sunku kur nors pasaulyje, be europinės erdvės, rasti taikios integracijos pavyzdžių.
Kita vertus, pačioje Europoje vyksta nevienareikšmiški procesai. Ryškėja po pastarųjų rinkimų į Europos Parlamentą pasikeitęs politinių jėgų santykis – ne vienoje ES šalyje radikalios jėgos pradėjo kelti galvas.
Dėmesio vertas klausimas, ar šie judėjimai gimsta vien iš Sąjungos vidaus santykių, o galbūt yra inspiruojami iš išorės ir su labai aiškiu tikslu – dezintegruoti ES, trukdant jai kurti išties vieningas politikas.
Europos dezintegracija – išorinė ar vidinė?
Iki įvykstant invazijai į Krymą, buvome linkę tikėti, jog ES ir NATO Rusijos akimis yra atsieti ir skirtingi dariniai. Tam manymui pagrindo suteikusi Rusija pastaraisiais metais atvirai neigiamai vertino NATO plėtrą, tačiau, bent jau oficialiai, ES laikė strategine partnere ir atvirai nepasitenkinimo Europa nereikšdavo.
Kita vertus, dabar jau aišku, jog dėl geopolitinių priežasčių Rusijai ES yra tokia pat nepriimtina kaip NATO.
ES, kaip ir NATO, šiandien yra saugumo erdvė, net jei Rusijos agresijos akivaizdoje pasirodė nesanti pajėgi efektyviai priešintis. Ko gero, šiandien ES turėtų dar ir dar kartą atsigręžti į savo steigimosi laikotarpį, kai vardan taikos valstybių tarpusavio santykiuose buvo atsisakyta keršto ir naudos interesų.
Aišku viena, Europa turi mąstyti apie pačią save ir, visų pirma, atsidėjusi analizuoti vidines priežastis, stumiančias ją į skaidymąsi bei radikalizmą. Kodėl? Paprasčiausiai todėl, kad Europos vidaus skaudulius kruopščiai analizuojantys Kremliaus analitikai Europoje iš jų sau krauna politinį kapitalą. Ne veltui Kremlius save pozicionuoja ultra dešiniųjų jėgų lyderiu Europoje.
Nors Rusija supranta nesanti pajėgi leistis į atvirą konfliktą su NATO, ji gali siekti ir siekia jau minėto Europos skaldymo, pasirinkdama esama situacija ES nepatenkintas grupes ir jas aprūpindama draugiška parama, o taip pat dėdama pastangas visais įmanomais būdais atskirti JAV nuo Europos bei jas supriešinti.
Tad kitas Europos uždavinys šiandien – tinkamai paremti Ukrainą, kuri savo kraujo kaina demonstruoja, jog Europai alternatyvos nėra, nes visas kitas – Eurazinis – kelias veda į pavienių šalių skaldymą, suverenumo principo pamynimą ir, galiausiai, tų šalių pajungimą.
ES radikalėjimas – surežisuotas Maskvos?
Likus keletui dienų iki ESBO PA sesijos pradžios Maskvoje organizuotas Trečiasis tarptautinis parlamentinis forumas pavadinimu „Naujasis Parlamentinio dialogo matmuo šiuolaikiniu laikotarpiu“. Kvietimą į šį renginį buvo gavęs ir Lietuvos Seimas, tačiau, be abejo, nuspręsta nedalyvauti. Tarp forumo organizatorių – Rusijos Dūma ir Užsienio reikalų ministerija.
Reikia pasakyti, jog pirmieji du forumai Lietuvos žiniasklaidos priemonių tarytum liko nepastebėti. Ir vis dėlto šiuos forumus galima vadinti savotišku pasirengimu rinkimams į EP, kurių dviprasmiškus rezultatus jau matome. Forumų tikslas, kaip paaiškėjo, yra po Kremliaus sparnu vienyti ir telkti radikalus iš visos Europos (kaip Jobbik Vengrijoje, Le Pen Prancūzijoje, Šiaurės lyga Italijoje).
Rusijos Dūmos pirmininkas ESBO asamblėjoje pabrėžė, jog Rusija turi daugybę draugų. Jo teigimu, virš dvidešimties politinių partijų iš ES dalyvavo minėtame forume ir, suprasdamos Rusijos tikslus, palaiko Kremlių.
Reikia pasakyti, jog dalis deputatų į ESBO PA sesiją atvyko tiesiai iš Maskvos forumo. Jo įtaka Asamblėjos darbui buvo aiškiai juntama, kad ir iš italų delegacijos laikysenos. Vienas italų senatorius atvirai pareiškė neįžvelgiąs Krymo aneksijos ir įvykusį referendumą laikąs teisėtu. Negana to, jo delegacijos kolegos beveik sutartinai nepritarė JAV rezoliucijai, kuria smerkiami Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu.
ESBO grįžo į politinę areną
Asamblėjoje atskiros delegacijos skundėsi dėl to, kad tiek daug dėmesio skiriant Ukrainai, užmirštamos probleminės situacijos jų atstovaujamose teritorijose. Juos raminant, teko ESBO ervės kūną palyginti su chronišku ligoniu, kurį staiga ištiko infarktas.
Tai, kas vyksta Ukrainoje, iš tikrųjų prilygintina organizacijos infarktui. Ir vis dėlto šis infarkto ištiktas ligonis yra vienintelė politinė platforma, kurioje prie vieno stalo kalbėtis gali JAV, ES bei Rusija. Taigi, nepaisant skeptiško požiūrio į ESBO ir jos PA sprendimus, priimamus daugumos balsavimu, kurie galiausiai tėra rekomendacinio pobūdžio, jau per Ukrainos prezidento rinkimų stebėjimo procesą pradėta jausti, jog daugybė aukšto rango politikų pasaulyje staiga į savo politinį žodyną sugrąžino ESBO pavadinimą.
Mano patirtis ESBO rodo, kad labai vaisinga ieškoti bendrų sąlyčio taškų saugumo srityje tiek su šiaurės valstybėmis, kurios pačios jaučia grėsmę ir vis geriau mus supranta, tiek su Lenkija. Didesnę ar mažesnę grėsmę dabar jaučia visi, net kai kurie Rusijai nuolaidžiaujantys dėl ekonominių interesų. Tai, jog Prancūzija ar Vokietija išmaniąsias technologijas pardavinėja valstybei, norinčiai atkurti imperiją, yra Europos savižudybė.
Visai kas kita – tarpusavyje susitelkusi ir bendradarbiaujanti ES, kaip kad vis dėlto nutiko balsuojant dėl JAV rezoliucijos. ES vienybės griovėjai liko mažumoje ir prisišliejo prie Eurazijos. Didžiuodamasi galiu pasakyti, jog ne be mūsų delegacijos pastangų tekste atsirado ir pataisa, kurioje atskirai paminėtas Lietuvos ir Baltijos – Šiaurės šalių regiono saugumas.
Kito kelio nėra
Ne tik JAV, bet ir Europa turi būti griežta Rusijai, nepaisant kai kurių didžiųjų valstybių ekonominių santykių su ja. Rusijai laužant visus įmanomus civilizuotus demokratijos principus, Europos didieji turi ryžtis dalį prekybinių, o ypač karinės prekybos, santykių paaukoti vardan visos Europos saugumo. Kito kelio, kaip telkimasis saugumo organizacijose, kurias turime, nėra. O jei ir yra – jis baigiasi Kremliuje.