Planas paprastas – suradus keletą teisinių išvedžiojimų prastumti nedemokratiškų tiesioginių merų rinkimų idėją. Vienas svarbiausių šios idėjos autorių – Juozas Bernatonis pasiskaičiavo, kad planas jo partijai, nacionaliniuose rinkimuose laiminčiai daugiausiai pirmųjų vietų Lietuvos savivaldybėse, bus ne tik naudingas (pagal Europos Parlamento rinkimų rezultatus socialdemokratai galėtų tikėtis 34 merų), bet ir būtų populiarus visuomenės akyse. Nes žmonės nori merą rinkti tiesiogiai.
Žmonių noras merus rinkti tiesiogiai yra geras ir teisingas. Mes visada norime kažką daryti patys ir savo rankomis – tai lietuvių nacionalinio charakterio bruožas. Tačiau socialdemokratai nebūtų socialdemokratais, jeigu savo plane nebūtų paslėpę keleto abejotinų detalių.
„Velnias“ slypi socialdemokratų plano detalėse
Tiesioginiai merų rinkimai yra logiški tik esant kelioms aiškioms tokių rinkimų taisyklėms: 1. meras renkamas dviejuose turuose (kaip Seimo nariai vienmandatėse apygardose); 2. mero kadencijų skaičius yra ribojamas iki dviejų (kaip Prezidento atveju); 3. merą atstatydinti galima tik apkaltos būdu (kaip ir Seimo narius ar Prezidentą).
Tokios taisyklės užtikrintų, kad išrinktas meras turėtų daugumos aktyvių rinkėjų palaikymą, nes per antrąjį turą jis turėtų gauti daugiau nei 50 proc. dalyvaujančių rinkėjų palaikymą. Kadencijų apribojimas iki dviejų leistų nebesikartoti atskirų vietos „kunigaikštysčių“ susiformavimui, leistų atsirasti didesnei konkurencijai ir politikų rotacijai. Galiausiai, mero nušalinimo galimybių apribojimas – neleistų savivaldybės tarybai ar kitai institucijai mero lengvai nuversti, paminti rinkėjų valios.
Manau sutiksite, kad tai yra tinkamos, demokratinės ir svarbios sąlygos tiesioginiams mero rinkimams. Tačiau socialdemokratai viso to savo gudriajame plane, kaip išlaikyti Lietuvos kontrolę, atsisako. Yra numatomi tiesioginiai merų rinkimai pagal vieno turo sistemą. Merams nėra numatomas joks kadencijų apribojimas, o jų atstatydinimas būtų galimas savivaldybės taryboje teturint 2/3 daugumą. Taigi planas gudrus, nes su visų reikiamų demokratinių saugiklių yra atsisakoma atveriant kelią dar didesnėms valdžios manipuliacijoms savivaldybėse.
Daugumai merą parinktų mažuma
Kaip savivaldybės savivalda atrodytų po socialdemokratų plano įgyvendinimo? J. Bernatonio ir jo kolegų logika paprasta: jeigu socialdemokratai paskutiniuose rinkimuose pirmauja didžiausiame savivaldybių kiekyje, tada tose savivaldybėse yra didelė tikimybė išrinkti ir merą socialdemokratą. Taigi jeigu imtumėme paskutinius Europos Parlamento rinkimus, kuriuose socialdemokratai buvo pirmi 34 savivaldybėse, tai po 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimų socialdemokratai pakeitę rinkimų tvarką tikriausiai tikisi laimėti ne mažiau 34 merų (dabar turi 22 merus).
Dviejų turų sistema to neleistų, nes antrajame ture būtų reikalingas platesnis palaikymas iš kitų politinių jėgų. Reikėtų suformuoti tam tikrą rinkėjų koaliciją antrajam turui, gauti paramą iš kitų partijų. O socialdemokratams tas ne visados pavyksta.
Čia ir „pakastas visas šuo“ – merą renkant tik pirmajame ture kai kuriose savivaldybėse laiminčiam kandidatui pakaktų gauti vos 15 proc. rinkėjų balsų.
Jei praėjusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose partijų gautus balsus imtumėme už gryną pinigą ir sakytumėme, kad tai yra rodiklis kaip galėtų atrodyti ir tiesiogiai renkamo mero rezultatai (partijos balsai = jos iškelto kandidato balsai), tada kai kur Lietuvoje susidarytų labai įdomi situacija.
Šilutėje merui išrinkti būtų pakakę vos 15,02 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, nes tiek 2011 m. surinko pirmą vietą užėmusi partija. Taigi merą 41 tūkst. rinkėjų turinčiam rajonui būtų išrinkę 2684 rinkėjai arba 6,5 proc. visų savivaldybės rinkėjų.
Elektrėnuose būtų užtekę 15,5 proc. rinkėjų balsų arba 22 tūkst. elektrėniškių merą būtų išrinkę 1618 rinkėjų.
Jonavoje – 17,41 proc. rinkėjų arba 39 tūkst. jonaviečių merą būtų išrinkę 2718 rinkėjų.
Jurbarke – 18,27 proc. rinkėjų arba 27 tūkst. jurbarkiečių merą būtų išrinkę 2158 rinkėjų.
Socialdemokratų dėka kitas Vilniaus meras gali būti Valdemaras Tomaševskis
Vilniuje pagal tą pačią logiką merui išrinkti būtų užtekę vos 17,74 proc. rinkėjų balsų. Vilniaus, turinčio 437 tūkst. rinkėjų, merą Artūrą Zuoką būtų išrinkę 34 tūkst. rinkėjų.
Taigi esant vieno turo rinkimų sistemai Vilniaus meras turėtų istoriškai patį mažiausią rinkėjų palaikymą. Palyginimui, jeigu susumuotumėme dabartinės Vilniaus valdančiosios koalicijos partijų gautų balsų kiekį, tai galėtumėme teigti, kad dabartinė valdžia su A. Zuoku priešakyje turi beveik 100 tūkst. rinkėjų paramą ir akivaizdu, kad tai yra gerokai daugiau nei paties A. Zuoko gauti 34 tūkst. balsų.
Tačiau toks skaičiavimas yra bandymas daryti išvadas iš nebūtinai patikimų duomenų. Reikia atsižvelgti į politinę situaciją ir politinių jėgų pozicijas šiuo metu. Būtent tai ir sukelia daugiausiai abejonių dėl socialdemokratų siūlomos merų rinkimų tvarkos.
2011 m. Vilniaus mieste stipriausias liberalių rinkėjų kandidatas buvo Artūras Zuokas. Su juo tuometis Liberalų sąjūdžio vedlys Artūras Štaras neturėjo jokių galimybių konkuruoti. Tačiau 2015 m. liberalų balsai labai stipriai skaidysis. A. Zuokas yra nusilpęs, tačiau vis vien surinks nemenką balsų kiekį. Didžiausias jo konkurentas dėl liberaliųjų balsų bus Remigijus Šimašius. Jis yra stiprus ir liberaliame flange sudarys didelę konkurenciją.
Liberalų rinkėjų Vilniaus mieste kiekis visada yra daugmaž panašus – apie 50 tūkst. rinkėjų. Šį kartą dėl šių balsų bus labai įnirtinga konkurencija iš abiejų liberaliųjų kandidatų, todėl tikėtina, kad liberalų rinkėjai savo paramą dalinsis maždaug per pusę, t. y. tiek A. Zuokas, tiek R. Šimašius turi galimybę rinkti apie 13 proc. rinkėjų balsų iš savo tradicinių elektoratų.
Dėl liberalesnių rinkėjų neabejotinai konkuruos ir TS-LKD, kaip ir liberaliai bandys konkuruoti dėl TS-LKD, ypač jaunesnių balsų. Todėl konkurencija bus didelė ir dėl labai panašių dešiniųjų rinkėjų palaikymo. Visoms šioms partijoms ir jų kandidatams kovojant tarpusavyje dėl iš esmės gana riboto dešiniųjų rinkėjų kiekio (aktyvių liberalų ir konservatorių rinkėjų Vilniuje yra maždaug 100 tūkst.) laimėtojas gali būti ne kas kitas, o Valdemaras Tomaševskis.
V. Tomaševskio vedamas lenkų ir rusų mažumų blokas paskutiniuose Vilniaus tarybos rinkimuose surinko daugiau nei 15,07 proc. (28 tūkst.) balsų. Europos Parlamento rinkimuose jie dalyvavo kaip stipriau konsoliduotas blokas ir rinko jau 15,72 proc. (36 tūkst.) balsų. Tačiau svarbiausias rodiklis yra V. Tomaševskio pasirodymas Prezidento rinkimuose: pirmajame ture Vilniaus mieste jis užėmė antrą vietą ir gavo 17,22 proc. (45 tūkst.) balsų.
Taigi mes regime labai stiprią lenkų ir rusų mažumų rinkėjų konsolidaciją, kuri pirmajame rinkimų ture tampa ypač sunkiai įveikiama jėga. Turime suprasti, kad V. Tomaševskis savo antidemokratiniais metodais, administraciniais resursais ir patarėjų iš šalies dėka suformavo labai stiprią rinkiminę mašiną Vilniaus mieste. Asmeniškai jis renka dar daugiau nei jo partija, o jeigu kandidatuotų į Vilniaus merus ir dėl antrojo rinkimų turo nebuvimo jam būtų reali galimybė laimėti – tai jo rinkėjų konsolidacija, mobilizacija būtų maksimali. Būtų išnaudoti visi resursai ir tikimybė, kad jis taptų kitu Vilniaus meru yra ypatingai didelė.
Didysis paradoksas, kad socialdemokratai patys smegdami į prarają didmiesčiuose ir bandydami išlaikyti valdžią kitoje Lietuvos dalyje, nori įvesti tokią tvarką, kuri jų galimybes kada nors susigrąžinti ar rimčiau pasirodyti didmiesčių savivaldos rinkimuose būtų visiškai eliminuoti. Socialdemokratai esant tiesioginių merų rinkimų tvarkai niekada daugiau Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nebepretenduos į jokius valdančiuosius postus. Įdomu, kad dar iki kokių 2004 m. socialdemokratai (kartu su LDDP) miestuose buvo vidutiniškai stiprūs. Tada Vilniuje ir Klaipėdoje juos savo balsais traukė tos pačios tautinės mažumos, ypač rusakalbiai (2000 m. Rusų sąjunga į Seimą ėjo A. Brazausko sąraše). Todėl jie galėjo tikėtis neblogų rezultatų. Dabar, patys leidę sustiprėti V. Tomaševskiui jie prarado rusakalbių balsus ir kartu galimybes kažką nuveikti Vilniuje ir kituose didmiesčiuose.
Socialdemokratai eilinį kartą apsigauna. Lietuvos politinė istorija įrodė, kad tokios machinacijos rinkimų taisyklėmis labiausiai neparankios yra tradicinėms partijoms (prisiminkime 2000 m.). Tiesioginiuose mero rinkimuose be antrojo turo daug ką lemtų ne išankstinės rinkėjų nuostatos, bet kandidatų ir jų partijų gebėjimai agituoti, gebėjimai vykdyti efektyvias ir įdomias rinkimų kampanijas. O tai, kaip matome po EP ir Prezidento rinkimų, yra pati rimčiausia socialdemokratų partijos problema, leidžianti manyti, kad įgyvendinus „gudrųjį“ tiesioginių merų rinkimų planą patys socialdemokratai nuo to plano labiausiai ir nukentėtų.