Gedimino Kirkilo ir Giedrės Purvaneckienės reakcijose dėstomi teiginiai skaitytojus turėjo gerokai nustebinti. Nors abu politikai savo tekstuose pripažįsta, kad Švedijos socialdemokratus jie vertina, kaip ir pastarųjų indėlį į šios šiaurietiškos šalies vystymąsi, bet galiausiai pritarimas Andriaus Kubiliaus nubrėžtai artėjimo Švedijos link linijai, kuri turėtų Lietuvos socialdemokratams būti savaime priimtina, G. Kirkilo ir G. Purvaneckienės tekstuose nenuskamba.
Būtent tokį reakcijos neadekvatumo atvejį laikyčiau itin išraiškinga kairiųjų Lietuvos politikų mąstymo spraga: nors pripažįsta, kad „socialdemokratinė“ Švedija yra gerai, tačiau patys ta linkme judėti nenori.
Minėti Lietuvos kairiųjų politikų straipsniai yra pilni pagiežos ir pykčio. Juos skaitant susidaro įspūdis, kad ne socialdemokratai šiuo metu yra Lietuvoje valdantieji, o konservatoriai. Nes pastarieji, prabėgus jau metams nuo rinkimų, vis dar yra kalti dėl visko, kas socialdemokratams dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių nepatinka, juos erzina ar rodo jų pačių idėjinį nenuoseklumą.
Tiek socialdemokratų reakcijoje, tiek apskritai pastaruoju metu valstybėje, valdant kairiesiems, susidaro įspūdis, kad valdžia visada susinervina, kai tik kas nors parodo geresnę iniciatyvą, žengia tvirtesnį žingsnį ar pasiūlo, ką nors geriau nei suvokti ir sukurti gali valdančioji koalicija. Atsakas būna ne ambicija pasiūlyti dar geresnę alternatyvą, o bandymas konkurentą pažeminti iki savo paties menkesnio lygmens. Tai ne kas kita, kaip posovietinio mąstymo grimasa, neskatinanti žmonių mąstyti ir kelti idėjas, kurios siūlytų geresnius valstybės vystymosi kelius. Džiugu, kad bent opozicijoje šios baimės nėra, o veržli mintis yra gyva.
Po šio trumpo įvado, pasvarstykime, kas yra ta Švedija ir kas yra teisesnis šioje naujoje viešojoje diskusijoje. Prieš pradėdamas norėčiau apsibrėžti ribas, kuriose diskutuojame. Švediją regime kaip pavyzdį ekonomikoje, viešajame valdyme, viešųjų paslaugų ir kitose panašiose srityse. Tačiau negvildename kultūros, mentaliteto ar vadinamosios „moralinės politikos“ dalykų. Kodėl reikia tokio selektyvumo? Ogi todėl, kad Lietuva neturi stengtis kopijuoti visko. Bet kurioje valstybėje rasime ir gerų, ir blogų dalykų, visada rasime kažką, kas mus atgrasys nuo žvelgimo ta kryptimi. Todėl būtų absurdiška bandyti viską tiesiog aklai kopijuoti. Ne, istorija mus moko, kad daugiausiai pasiekė tos tautos, kurios žiūrėdamos į kitas, pažangesnes tautas sugebėjo jose iškristalizuoti esmę, ją pritaikyti sau (savo kultūrai, mentalitetui bei nacionaliniams poreikiams) ir netgi patobulinti. Todėl ir mes žvelgdami į Švediją ar kitas valstybes pirmiausia apsibrėžiame ribas, kuriose matome geriausius ir mums būtiniausius pasiekimus. Bandykime juos pritaikyti savo valstybei ir netgi patobulinti.
Kodėl Lietuvai reikia pavyzdžio?
Mažos valstybės, kaip ir maži vaikai, gali augti ir kurti greičiau, jei turi pavyzdį, autoritetą. Tokiu atveju atsiranda natūrali ambicija pasivyti, būti geresniais bei galiausiai – pralenkti.
Šioje konkurencijoje per pastarąjį dešimtmetį vyravo Lietuvos žmonių noras pralenkti estus. Estija, startavusi iš geresnių pozicijų, nes iš esmės neturėjo reformas stabdančios persitvarkiusios komunistinės nomenklatūros ir visados turėjo pavyzdį (Suomiją), po sovietinės imperijos žlugimo per pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį vystėsi greičiau bei stabiliau. Todėl ji pati pirmoji iš Baltijos valstybių buvo pripažinta Vakarų ir pakviesta į ES.
Lietuvai tai buvo šokas. Mažoji Baltijos sesė pralenkė didesniąją. Tai sukėlė tiek politikų, tiek visuomenės ambiciją pasivyti ir pralenkti Estiją. Ir per dešimtmetį, nepaisant krizės ir vidinių politinių konfliktų, tai pasiekėme. Lietuvos ekonomika auga greičiau, iš krizės iškopėme taip pat sparčiau (jau artimiausiais mėnesiais Lietuvos BVP grįš į lygį iki krizės, o Estijai to dar teks palūkėti), atsidūrėme tarp patraukliausių valstybių kurtis paslaugų centrams pokomunistiniame regione ir tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje jau sukuria daugiau darbo vietų nei Estijoje. Aplenkėme Estiją netgi autoritetingiausiame „Doing Bussines“ reitinge ir viešai pripažinta, kad verslą kurti Lietuvoje jau yra lengviau nei Estijoje. Taigi ekonomiškai esame priekyje. Be abejo, yra dar nemažai kur vytis: Estijoje geriau renkami mokesčiai, mažiau korupcijos, mažiau šešėlinės ekonomikos ir t.t. Geresnė ir Estijos švietimo sistema. Tačiau iš esmės esame Estiją paviję ir nemažai kur pralenkę. Todėl Estija nebėra Lietuvos ambicija.
Tokioje situacijoje natūraliai atsiranda klausimas: o kas toliau? Kur toliau žengia mūsų valstybė? Esame pasiekę visas po Nepriklausomybės užsibrėžtas karteles: įstojome į ES ir NATO, pralenkėme Estiją ir t.t. Lietuvai natūraliai stinga krypties.
Pirmasis bandymas nubrėžti naują valstybės raidos kryptį buvo Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Tai ambicingas dokumentas, sukurtas šviesiausių Lietuvos protų. Tačiau pažangos strategija stokoja konkretesnių politinių žingsnių ir pavyzdžių. Su ja žmonėms sunku susitapatinti bei įsivaizduoti tą ateitį, kurios norime. Reikalingi tam tikri vaizdai ir mintys, diskusija dėl konkrečių žingsnių ateičiai. Trumpai tariant, privalome turėti ne tik kryptį, bet ir žemėlapį, kad žengdami tolyn nenusuktume netinkamu keliu, visada matytumėme, kur einame. Estija 10 metų buvo mūsų krypties vaizdas, žemėlapis, padėjęs nepasimesti ir nesiblaškyti. Tačiau dabar prisideda naujo žemėlapio paieškos.
Kodėl Švedija?
Akivaizdu, kad savo ateitį turime sieti su tuo keliu, kuris veda į gerą gyvenimą, kur žmonės jaučiasi laimingi ir sotūs. Tai yra pirminė ir abstrakčiausia mūsų kryptis. Tačiau, kaip ir minėjau, joje reikia turėti aiškesnį žemėlapį, kuris leistų lengviau nueiti iki užsibrėžto gerovės ir laimės žiburio. Turime pasirinkti pavyzdį, naują kartelę, kurią norime pasiekti ir pralenkti. Pasirinkti galime bet ką: JAV, Vokietiją, Prancūziją, Japoniją, Naująją Zelandiją, Skandinavijos valstybes ir daugelį kitų kraštų, esančių tame vakarietiškame gerovės ir laimės žiburyje, kurio taip trokšta Lietuvos žmonės. Tačiau iššūkiai ir siekiai turi būti realūs, tikrai suprantami visiems. Todėl kryptis į JAV, Vokietiją ar Naująją Zelandiją, kad ir kokios geros tai būtų valstybės, yra sunkiai įmanoma. Tiesiog šios valstybės yra per toli arba per didelės ir jas eiliniam piliečiui pripažinti tinkamais pavyzdžiais yra sunku.
O štai Skandinavija – jau kitas reikalas. Tai artimas ir gerai pažįstamas regionas. Šio regiono verslo gausu Lietuvoje, o ir istoriniais ryšiai esame susieti. Dar daugiau, pažįstame Skandinaviją daug kas asmeniškai, nes neabejoju, jog mažiausiai kas antras šio teksto skaitytojas turi po giminaitį, draugą ar pažįstamą, kuris yra emigravęs į Norvegiją, Švediją, Daniją ar Suomiją. Taigi Skandinavija yra artimiausias ir geriausiai pažįstamas vakarietiškos gerovės žiburys.
Bet kodėl Švedija? Pirmiausia todėl, kad tai yra geografiškai mums artimiausia Skandinavijos valstybė, su kuria turime seną bendrą istoriją (bendri karaliai, bendros kovos), kurios verslo yra ypač daug mūsų šalyje ir kuri yra didžiausia iš visų skandinavių. Norvegija, nors joje yra daug lietuvaičių, negali būti pavyzdžiu, nes jos ekonomika ir gerovės modelis yra paremtas gausiais naftos bei dujų ištekliais. Danija yra maža ir mums gana menkai pažinta valstybė, lyginant su kitomis Skandinavijos šalimis. Suomija yra ten, kažkur šiaurėje, už Estijos. Ji galbūt ir galėtų būti geru pavyzdžiu, daugelyje sričių tikrai ir yra, bet jos kultūra ir mums svetima kalba neleidžia į šią šalį žvelgti paprasto piliečio akimis. Tačiau net ir atmetus iš savojo žemėlapio Daniją ir Suomiją, iš jų yra tikrai ko pasimokyti: pirmoji bene geriausiai pasaulyje sprendžia darbo rinkos problemas, o antroji pasižymi savo švietimo sistema.
Taigi Švedija ateina pas mus pirmiausia atmetus kitas aplinkines Skandinavijos valstybes, bet tikrai ne atsitiktinai. Tai iš tikrųjų Lietuvai yra artimiausias gerovės šaltinis, susiejantis dar ir itin svarbią geopolitinę Lietuvos viziją – vadinamąją Nordic-Baltic integraciją. Tai 8 Šiaurės ir Baltijos valstybių istoriniais ryšiais paremtas geopolitinis regionas, kurio rėmuose vykstantis šalių bendradarbiavimas leidžia Lietuvai bei kitoms dvejoms Baltijos šalims per skandinavišką Šiaurę integruotis į Vakarus žymiai greičiau. Šis Nordic-Baltic bendradarbiavimas turi istorinę geopolitinę tradiciją, išreiškia dar tarpukariu Lietuvos geopolitiko Kazio Pakšto, iškeliant vieningo Baltoskandijos regiono idėją. Švedija šiame regione tiek dėl savo dydžio, tiek dėl ekonomikos pajėgumo, tiek ir dėl įvairių kitų priežasčių, kurias toliau išvardinsiu, yra šio Nordic-Baltic regiono lyderė.
Galų gale prisiminkime, kad dar šiais metais neabejotinai autoritetingiausias pasaulyje žurnalas The Economist Skandinaviją išskyrė kaip regioną, turintį geriausią valdymą (omenyje turima valdžios kokybė). O Švedijai šioje kategorijoje skyrė pirmąją vietą. Tad kalbant apie valstybės ekonomiką, viešąjį valdymą, viešųjų paslaugų kokybę ir panašias sritis visiškai natūralu Lietuvai siekti pasivyti sau geografiškai, istoriškai bei geopolitiškai artimą Vakarų valstybę, kuri daugeliu požiūrių yra laikoma pasaulio lydere, – Švediją.
Todėl būtent Švedija turi tapti natūralia Lietuvos ambicija mažiausiai dar dešimtmečiui. Bandymas artėti Švedijos kryptimi mums suteikia daugiau minčių apie tai, ko mums stinga ir kodėl mūsų tėvynainiai vyksta į šią ar kitas gretimas šalis.
Lietuvos socialdemokratai vis dar mąsto 1990-ųjų dvasia. Švedija žengia į dešinę
Švedija nebėra tokia pati valstybė, kokią ją įsivaizduoja Lietuvos socialdemokratai. Deja, tenka konstatuoti, kad jie savo mąstymu tebėra įstrigę 1990-uosiuose, kai Švedija buvo laikoma „šiaurietiško socializmo“ pavyzdžiu. Būtent tuo laikotarpiu, maždaug prieš dvidešimt metų, Švedijoje įvyko ekonominė krizė, kurią sukėlė skolų burbulo sprogimas. Valstybė daugelį dešimtmečių nuosekliai plėtusi savo gerovės modelį, valstybinį sektorių perkeldama į vis naujas viešojo ir privataus gyvenimo sferas, priėjo tą natūralų momentą, kai gremėzdiškam valstybės aparatui išlaikyti tiesiog pritrūko lėšų. Tiesa, lėšų stigo jau gerą dešimtmetį iki tol, o neišvengiamas nuosmukis buvo tik atitolinamas skolinimosi pagalba. Tačiau vieną dieną vis vien atėjo ta valanda, kai pinigai valstybės ižde tiesiog baigėsi. Tada prasidėjo ekonominė krizė (buvęs Premjeras Gediminas Kirkilas tai turėtų puikiai žinoti) ir socialistinės gerovės burbulas subliuško.
1990 m. Švedija pirmą kartą nuo 1930-ųjų susidūrė su drastišku ekonominiu nuosmukiu. Tik šį kartą jį sukėlė ne pasaulinės problemos, o savo ekonominio ir socialinio modelio sprogimas. Švediškasis socializmas sunaikino pats save ir valstybė pradėjo riedėti prarajos link. Nedarbas išaugo drastiškai, gyventojų pajamos smuko, ekonomika per trejus metus susitraukė 5 proc. Vyriausybė privalėjo gelbėti savus bankus kitų valstybinių išlaidų sąskaita ir galiausiai Švedija, dar nesenai buvusi turtingiausia pasaulio valstybe (1970 m.), 1993 m. nukrito 14 poziciją.
Ši krizė privertė susimąstyti tiek Švedijos visuomenę, tiek politikus. Pagrindine tuomečių debatų tema tapo šalies ekonominis ir socialinis vadinamasis „švediškasis modelis“ arba „šiaurietiškasis socializmas“. Krizė įrodė, kad socializmas nėra išeitis. Be abejo, tai nebuvo tapati situacija sovietiniam komunizmui, kuris tebuvo kleptokratinis totalitarizmas, žlugusiam tuo pačiu metu, kaip „švediškasis modelis“. Todėl visa sistema negriuvo per naktį ir nepersitvarkė iškart. Tai, kas įvyko Švedijoje, yra vadinama „tyliąja revoliucija“, kurios metu buvo atsisakyta socializmo ir nueita nuosaikesnės centristinės politikos keliu.
Nuo to laiko perskirstymas per biudžetą lyginant su BVP sumažėjo nuo 67 iki 44 proc. Dabartinė dešinioji Vyriausybė aiškiai siekia perskirstymą mažinti dar labiau, todėl pagal biudžeto perskirstymo rodiklį, kuris tarsi parodo valstybės „dydį“ ekonomikoje, Švedija tuoj taps „mažesnė“ valstybė nei Prancūzija ar Didžioji Britanija. Nuosekliai mažėja visi švediški mokesčiai ir tai vyksta nepriklausomai nuo valdžių kaitos.
Gerokai sumažėjo ir Švedijos valstybės skola (nuo 70 iki 37 proc.) bei biudžeto deficitas (nuo 11 proc. deficito 1993 m. iki 0,3 proc. pertekliaus 2010 m.). Todėl Švedija iš skolų kankinamos kairiosios valstybės per dvidešimt metų tapo fiskalinės ortodoksijos pavyzdžiu Europai, sugebėjusiu be didesnių nuostolių išbristi ir iš pastarosios ekonominės krizės.
Su šiais ekonominiais pasikeitimais gerokai pakito ir Švedijos politinė situacija. Jei iki 1991 m. (iki ekonominės krizės) Švediją beveik be pertraukos valdė socialdemokratai, tai per pastaruosius du dešimtmečius beveik pusę laikotarpio valdžioje yra dešiniųjų (konservatorių, liberalų ir krikdemų) koalicija. Būtent ji, pirmą kartą prie valdžios vairo stojusi 1991 m. su Karlu Bildtu priešakyje tapo reformų ir spartaus kopimo iš socialistinio burbulo sprogimo sukeltos ekonominės bei socialinės krizės varoma jėga. Jų pradėtus darbus pripažino ir pratęsė socialdemokratų vyriausybė. 2006 ir 2010 m. rinkimus vėl laimėjus dešiniesiems reformos buvo spartinamos. Panašu, kad ši dešiniųjų koalicija 2014 m. gaus visuomenės pasitikėjimą trečiąjį kartą iš eilės ir tai bus akivaizdžiausias dešiniųjų pranašumo prieš kairiuosius įrodymas.
Ko galime pasimokyti iš Švedijos?
1. Nuosaikumu paremto gebėjimo tartis. Nuosaikumas yra dorybė. Švedijos politikai tiek kairėje, tiek dešinėje pasižymi nuosaikumu bei sugebėjimu tartis pirmiausiai tose sferose, kuriose yra paprasčiausia rasti bendrą kalbą. Taip pat egzistuoja platus nacionalinis sutarimas dėl pamatinių valstybės gyvavimo elementų: gynybos, užsienio politikos, energetikos, tam tikrų ekonominių programų ir pan. Lietuvoje to ypač stinga.
2. Geros politikos tąsos. Jau minėjau, kad prieš dvidešimtmetį Švedijos dešiniųjų pradėtas ekonomines reformas pratęsė ir netgi tam tikrais atvejais spartino ne kas kitas, o kairieji. Todėl Švedijoje būtų sunku įsivaizduoti, kad valstybei susiduriant su dideliu nedarbu keičiantis valdžioms būtų naikinamos tos kertinės institucijos, kurios šiuo metu sukuria daugiausiai darbo vietų pritraukdamos užsienio investicijas. Omenyje turiu naujausius lietuviškus ketinimus sunaikinti puikiai veikiančią agentūrą „Investuok Lietuvoje“. Švedijoje, nepriklausomai nuo valdžių kaitos, gerai veikiančios institucijos (kaip gerosios praktikos pavyzdžio) naikinimas būtų absoliučiai nesuvokiamas.
3. Valstybės interesų viršenybės prieš privačius interesus. Korupcija Švedijoje yra viena mažiausių pasaulyje. Tai yra ir mentaliteto, ir sistemos dalykas. Bet labiausiai prie to prisideda politikai, kurie suvokia valstybės interesus aukščiau savo ar savo atstovaujamų grupių interesų. Tai sritis, kurioje Lietuvos politiniam gyvenimui būtina gerokai pasitempti.
4. Rezultatyvaus ir efektyvaus valdymo. Švedija yra valdymo reformų pavyzdys. Nors jos viešasis sektorius yra platus, tačiau niekur kitur nerasite geriau valdomų valstybinių įmonių nei šioje šiaurietiškoje valstybėje. Taip yra todėl, kad valstybinės įmonės suvokiamos ne kaip atskirų politikų ar politinių grupių kunigaikštijos (lietuviškas valdymo modelis), o kaip valstybės iždą pildančios ir piliečiams aukščiausios kokybės paslaugas teikiančios organizacijos. Todėl jos valdomos centralizuotai, pirmiausia žiūrint į ekonominę grąžą, depolitizuojant jas ir diegiant geriausias privataus sektoriaus praktikas. Lietuva šiuo keliu ėjo pora metų, deja, dabar suka atgal.
5. Piliečių įgalinimo vietoje jų suvaržymo. Socialistinio viešųjų paslaugų finansavimo per valstybines įstaigas modelį Švedijoje po ekonominio nuosmukio pakeitė tai, ką vadinčiau „piliečių įgalinimo modeliu“. Šiuo metu įvairiose srityse, pradedant švietimu ir baigiant sveikatos apsauga, yra įdiegta krepšelių (vaučerių) sistema. Valstybė užtikrina nemokamą mokslą lėšas suteikdama ne mokykloms išlaikyti, bet sudarydama sąlygas moksleiviams eiti į geriausias švietimo įstaigas. Todėl visi gauna nemokamą mokslą, bet gali jį rinktis ir valstybinėse, ir privačiose mokyklose. Sveikatos apsaugoje lygiai tas pats: piliečiai gali rinktis tarp geriausių paslaugų rinkoje, kur valstybinis sektorius konkuruoja su privačiu. Visa tai leidžia užtikrinti ne tik paslaugų prieinamumą, bet ir maksimalų jų efektyvumą. Lietuva panašia kryptimi yra nuėjusi švietimo srityje. Įdomu, kad būtent socialdemokratai buvo šios sistemos pradininkai mūsų šalyje, bet šiuo metu yra aštriausi jos kritikai ir naikintojai.
6. Valstybės konkurencingumo ir gebėjimo prisitaikyti globaliame pasaulyje. Lietuvoje dažnai teigiama, kad visi tie tarptautiniai reitingai, kuriuose valstybės išdėstomos pagal verslo aplinkos palankumą, išlaidų dydžius, pritraukiamų investicijų kiekius, korupcijos dydį, gyvenimo kokybės indeksus ir t.t. yra nesvarbūs dalykai. Ypač tai mėgsta kartoti mūsiški populistai. Bet vis dėlto tai yra svarbūs duomenys mums patiems ir pasauliui. Tai rodikliai, padedantys skatinti šalies ekonomiką, o kartu ir kurti darbo vietas bei didėti gyventojų pajamoms. Švedija daugelyje reitingų mus lenkia, todėl verta į ją žiūrėti ir siekti geresnių rezultatų.
Baigdamas dar kartą pabrėšiu, jog kalbame apie ekonomiką, viešąjį valdymą, viešąsias paslaugas ir kitas panašias sritis. Būtent šiose srityse siekiame vytis Švediją, o tai darydami galime ir kai kuriuos pasiskolintus dalykus netgi pagerinti. Lietuvos kairieji bando pasakyti, kad jiems Švedija yra artima tik dėl homoseksualų santuokų ar panašių dalykų palaikymo. Tačiau tuo pačiu jie užsimerkia ir nemato to, ką Švedija per paskutinį dešimtmetį pasiekė valdymo reformų srityje, kodėl tapo tokia konkurencinga ekonomika ir kartu sugeba išlaikyti aukščiausius socialinius standartus. Švedija gali džiaugtis, kad tokią politiką sutinka įgyvendinti ir Švedijos konservatoriai, ir Švedijos socialdemokratai. Todėl Lietuvos socialdemokratai galėtų daug ko pasimokyti iš Švedijos socialdemokratų.
Lietuva sėkminga bus tik tada, kai sugebėsime gerovės siekti susitelkę ir radę bendros krypties žemėlapį. Švedijai tai pavyko dėl orientacijos į rezultatą, o ne į ideologines politines kovas. Be abejo, pragmatizmas nėra panacėja ir pragmatikais negalime būti visur, nes yra pamatinių dalykų, vertybių ir principų, dėl kurių nesutarsime niekada. Tačiau pragmatizmas ir jį papildantis nuosaikumas padeda sumažinti tvyrančią įtampą, nuraminti visuomenę ir jos kūrybines galias nuo vidaus kovų nukreipti geresnės, teisingesnė ir sėkmingesnės valstybės kūrimui.