Praėjusią savaitę, kai turėjo pasirodyti ilgai laukta (ir jau savaitę ir taip vėluojanti) mero metinė ataskaita, vilniečiai jos ir vėl nesulaukė – kaip vėliau paaiškėjo, dėl mero atostogų. O tiksliau būtų sakyti – todėl, kad dabartinei Vilniaus valdžiai nelabai yra kuo pasigirti.
Užtat vos tik praeitą savaitę buvo paskelbta argumentuota opozicinės konservatorių frakcijos kritika Artūro Zuoko koalicijai – „Opozicijos ataskaita apie tikrąją padėtį Vilniuje 2011-2013“, – į ją valdantieji suskubo atsakyti paleisdami gerai suderintą viešųjų ryšių mašiną. Išryškėjo gan tipiškas, daug kartų paliudytas šios mąstymas: visos politinės problemos ir miesto raidos iššūkiai matomi kaip viešųjų ryšių problemos, kurias reikia spręsti PR-inėmis priemonėmis.
Būtent toks mąstymas ir rodo dabartinės miesto daugumos „dinozaurėjimą“ – negebėjimą prisitaikyti prie kintančios politinės aplinkos, kuris reiškia viso tokio politikavimo stiliaus pasmerktumą. Kaip atslenkant ledynams vešlios tropinės žalumos bergždžiai besidairantys dinozaurai, taip ir Artūras Zuokas bei jo koalicijos partneriai susidūrę su realiomis miesto problemomis dairosi, kokį dar spalvotą viešųjų ryšių balioną paleidus galima būtų tas problemas užmaskuoti. Tačiau ledynai nenumaldomai slenka, ir dinozaurai išmiršta. Bet apie tai vėliau.
Dabar grįžkime prie Vilniaus mero ataskaitos. Pagrindiniai ten nurodomi Vilniaus valdžios „nuopelnai“ – arba rutininės pareigos, arba nuo miesto valdžios nepriklausantys dalykai, arba abejotino naudingumo ir skaidrumo užmojai. Kaip reikšmingais nuopelnais didžiuojamasi kasdieniais darbais, kuriuos turi vykdyti kiekviena save gerbianti miesto valdžia: gatvių lopymu, smėlio barstymu, šiukšlių surinkimu.
Miesto valdžia džiaugiasi ant gatvių išpilta druska, jos kiekį netgi vaizdžiai pailiustruodama: druskos išberta tiek, kiek sveria 60 maksimaliai pakrautų Boeing 747-8 lėktuvų.
Ataskaita daug dėmesio skiria ir tam, kas nuo miesto savivaldybės nepriklauso ir yra seniai prasidėjusių, nuo miesto valdžios iniciatyvos nepriklausančių procesų išdava (tiesioginės užsienio investicijos, „Ikea“ atsidarymas, prasidedančios statybos, mažėjantis nedarbas). Kaip dideli pasiekimai – ir šita grupė yra įdomiausia – taip pat rodomi projektai, kurie galimai neskaidrūs, miestui nenaudingi ir, tikėtina, įnarplioja vilniečius į brangiai jiems kainuosiantį „2Š“ – šiukšlių ir šilumos – kompleksą, kai ta pati įmonių grupė gamins ir gamins šilumą, ir per susijusias įmones tieks šilumos gamybai biokurą, ir rūpinsis šiukšlių surinkimu, rūšiavimu ir perdirbimu. (Šį monopolinio verslo modelį konservatorių atstovai miesto savivaldybėje gan detaliai aptarė minėtoje opozicijos ataskaitoje.)
Galiausiai, kaip svarbūs pasiekimai pateikiami ir darbai, kurie nė nepajudėjo iš rimties (ar mirties) taško, nurodant vis naujas datas netolimoje ateityje, kai duris atvers nauji darželiai, sirgalius priglobs naujų stadionų tribūnos ir į orą pakils „Air Lituanica“ logo pažymėti lėktuvai.
Tačiau įdomiausia ataskaitos dalis – tai, “kas dainon nesudėta”, apie ką Vilniaus valdančioji dauguma nerado didelio reikalo kalbėti.
Tiesa, ataskaita pamini, kad šių metų gegužės 1 d. Vilniaus savivaldybės skola siekė beveik milijardą – 970,9 milijonų litų. Tačiau čia nekalbama apie tai, kad finansų analitikai, remdamiesi dabartiniais Savivaldybės įsipareigojimais, kitąmet prognozuoja skolos augimą iki 1,4 milijardo litų – skola bus beveik pusantro karto didesnė, negu metinis biudžetas. Kitaip tariant, dabar skola sudaro 95,7 proc. Vilniaus metinio biudžeto. Jeigu palygintume tai su Europos valstybių įsiskolinimais (procentais nuo BVP), dabartinė Vilniaus skola didesnė negu smarkiai prasiskolinusių Jungtinės Karalystės (88,7 proc.), Ispanijos (85,3 proc.) ir Prancūzijos (89,9 proc.).
Kitąmet Vilniaus skola sudarys 138 proc. miesto biudžeto – tai dar neprilygs Graikijos skolai (161,3 proc. BVP), tačiau lenks šalis, kurių ekonominė situacija vertinama kaip itin problemiška: Airiją (118 proc.), Islandiją (118,9 proc.), Italiją (126 proc.), Portugaliją (119,7 proc.). Žinoma, galima sakyti, kad Vilnius – ne valstybė, ir už miesto stovi jo skolas garantuojantis Lietuvos valstybės iždas.
Juoba kad ir Vilniaus mero ataskaita dėl Vilniaus finansinių bėdų pirmiausia kaltina Vyriausybę (be abejo, ne dabartinę, o konservatorių), miestui atseikėjančią mažiausią iš visų Lietuvos savivaldybių dalį čia surenkamo gyventojų pajamų mokesčio – tik 42 proc. (Kaunui tenka 85, Klaipėdai – 86 proc. ten surenkamo GPM). Tačiau šis procentas nustatytas ne pernai – jis galioja jau daugelį metų. Jis atspindi išskirtinę Vilniaus kaip taško, kuriame susitelkę daugiausia Lietuvos ekonominės veiklos, padėtį. Tai solidarumo mokestis, kuriuo Vilnius dalijasi su kitomis Lietuvos savivaldybėmis, kur ekonominis aktyvumas kur kas mažesnis ir mokesčių surenkama proporcingai gerokai mažiau.
Be abejo, tokio įsiskolinimo akivaizdoje šį paliekamo GPM procentą iš principo galima būtų persvarstyti, sukuriant savotišką Vilniaus finansinio gelbėjimo mechanizmą. Tačiau čia turime grįžti prie Graikijos atvejo, su kuriuo Zuoko valdomas Vilnius turi polinkio vis labiau supanašėti.
(Tad turbūt neatsitiktinai prieš porą metų Artūro Zuoko akys krypo į Graikiją – Vilniui buvo siūloma įsigyti Oksijos salą kaip 22-ąją miesto seniūniją.) Kaip ir Graikijai, kurios dramą eurozona priversta stebėti jau keletą metų, Vilniui jokie finansinio gelbėjimo mechanizmai nepadės, jeigu miestas nepradės pats kovoti su savo įsiskolinimų didėjimu, jeigu miesto valdžia neatsikratys nuolat augančio apetito vis didesnėms išlaidoms. Finansinė pagalba iš išorės produktyvi ir prasminga tik tuomet, jeigu ji nėra čia pat iššvaistoma grandioziniams, jokios finansinės prasmės neturintiems ir miestui naudos neteikiantiems projektams.
Juk dabar numesti Vilniui finansinį “gelbėjimo ratą” reikštų tik tai, kad Artūro Zuoko koalicija turės daugiau pinigų ekonomiškai beviltiškam “Air Lituanica” projektui, kuriam jau dabar įsipareigota išleisti 30 milijonų litų iš savivaldybės biudžeto. Gavus paramos, bus iš ko subsidijuoti du nuostolingus autobuso maršrutus, kuriuos meras kažkodėl “nusitiesė” iš Užupio į Seimą, ir kurie per nepilnus dvejus metus jau kainavo 1,76 milijono litų. Bus iš ko mokėti ministro algai beveik prilygstantį “Vilnius veža” direktoriaus atlyginimą. Ši įmonė neša po 60 tūkstančių litų nuostolio kiekvieną mėnesį, – bet jos veiklos planuose nuolat numatomas “išlipimas” į didžiulius pelnus; bėda ta, kad tas pelnas kiekvieną kartą, pristatant naujus planus, kaip miražas vis nusikelia tolesniems mėnesiams.
Galiausiai, dabar atseikėjus Vilniui trečdalį milijardo, Artūras Zuokas turėtų iš ko įgyvendinti jam vienam svarbų, kultūrininkų seniai sukritikuotą “tuštybės projektą” – Guggenheimo muziejų, kurio gaivinimu pastaraisiais mėnesiais, apeidama Savivaldybės tarybos kontrolę, jo administracija užsiėmė, apsiėmusi neskelbiamų derybų būdu įsigyti architektės Zahos Hadid projektą už 7 milijonus litų.
Kitaip tariant, praskolinto biudžeto sąlygomis skęstančiųjų gelbėjimas kaip niekad yra pačių skęstančiųjų reikalas. Jeigu Vilniaus valdžia nesiima žingsnių pažaboti išlaidavimo apetitą, tuomet padidinti subsidiją miestui būtų tolygu, kad ir kaip skaudu tai sakyti, pinigų metimui į balą, arba, pasak tikslios angliškos frazės, to throw good money after the bad – „išmesti gerus pinigus iš paskos blogiems pinigams“. Tačiau mero ataskaitoje nerastume nė mažiausio ženklo, kad galvojama apie miesto išlaidų mažinimą. Netgi dramatiškai nesurenkamas pajamas iš nekilnojamojo turto mokesčio (kurio surinkta tik 67 proc. planuotos sumos, arba 36 milijonais per mažai) mėginama paslėpti optimistiniame įvertinime, kad miesto biudžetas įvykdytas 97 proc. (Lies, damn lies, and statistics, pasakytų ciniškesnis finansistas – kažin, ar čia įtraukti paslėpti sutartiniai įsipareigojimai ir vidinis įsiskolinimas savivaldybės įmonėms.)
Visi grandioziniai megaprojektai tebėra nepaliesti – jei ne ataskaitoje, tai planuose ir veiksmuose, kurie atliekami jau dabar. Šalia išvardytųjų galima paminėti kad ir „Tautos namus“, kuriems statyti perimamas turtas su 20 milijonų litų paskola, – ją išmokėti reikės ne kam kitam, o mums, vilniečiams.
Žodžiu, atslenkančių skolos ledynų akivaizdoje Artūro Zuoko koalicija elgiasi kaip dinozaurai, kurie laimėti evoliucinėje kovoje siekė tapdami vis gigantiškesni ir vis labiau priklausomi nuo vešlios atogrąžų žalumos. Tačiau ledynai į dinozaurų evoliucijos sampratą neatsižvelgė.
Čia pravartu grįžti prie Artūro Zuoko komandos atsako į kritiką. Mat jis irgi liudija dinozaurėjimą. Vos tik sulaukusi opozicijos kritikos, ši komanda reagavo vieninteliu jai suprantamu būdu – paleido dar vieną, iš anksto parengtą viešųjų ryšių “balioną”. Turiu omenyje išsyk po “Opozicijos ataskaitos” paskelbtus planus apstatyti dešinįjį Neries krantą plaukiojančiomis kavinėmis ir namais.
Sumanymas gal ir neblogas – galima tai svarstyti. Čia man įdomiau tai, kad jokio realaus su tuo susijusio įvykio, kuris paskatintų apie tai kalbėti, nebuvo. Tai tiesiog Artūro Zuoko aplinkos iš anksto parengtas gražus, šilumą vilniečių širdyse turintis sukelti viešųjų ryšių „išėjimas“, spalvotas balionas, kuris atitrauktų dėmesį nuo nepatogios kritikos. Turbūt savo arsenale Artūras Zuokas turi ne vieną tokį „balioną“, kurį prireikus galima paleisti į viešumą.
Tačiau toks politikavimo būdas, kai politika „konstruojama“ viešųjų ryšių priemonėmis, dabar jau irgi atrodo beviltiškai pasenęs, priklausantis praeitam, ikikriziniam perkaitusios ekonomikos augimo ir giedro, nerimo netemdomo pasitikėjimo viešųjų ryšių galia dešimtmečiui. Tuomet buvo galima, paskelbus grandiozinį planą ir iškilmingai, su visais viešųjų ryšių viražais, metus šimtą kitą milijonų, atrodyti sėkmingu savivaldos politiku. Tačiau paradigma pasikeitė – pasaulinė finansų krizė parodė, kad toks politikavimo ir mąstymo būdas, kai galvojama ne apie konkrečius, realistinius ir kuo ekonomiškesnius būdus iškylantiems iššūkiams spręsti, o apie politiką kaip PR-inį įvaizdžio konstravimą, neveda niekur kitur, kaip į finansinio kracho akligatvį.
Kad ir kiek su tankete važinėsiesi per paties nusipirktą ir iš anksto paslaugiai neteisėtai pastatytą „Mersedesą“, transporto problemų Vilniuje taip neišspręsi. Didžiojoje Europos politikoje palaipsniui, skausmingai, bet užtikrintai atsisakoma tokios politikavimo manieros ir tokių politikierių – berluskonių, senosios graikų kleptokratų kartos, „bembio“ Zapatero ir kitų. Apmaudu regėti, kad dinozaurėjančios Zuoko koalicijos valdomas Vilnius tebėra įstrigęs evoliuciniame akligatvyje.