Sakysite, kad tai – tik vienos patarėjos, o ne visos politinės kairės, nuomonė? Deja, ne. Nes, kiek žinoma, tai pačiai šešėlinei Vyriausybei, dabartinio Ministro Pirmininko patarėjų korpusui yra griežtai prisakyta neskelbti savo asmeninės politinės nuomonės, nesuderinus jos su aukštesne valdžia. Taigi faktas, jog toks nervingas tekstas pasirodė viešumoje, reiškia, kad tai yra nuomonė, palaiminta paties socialdemokratų vado. Tad, tam tikra prasme, atspindinti visos kairiųjų daugumos nervingą gynybinę reakciją į dešiniųjų šešėlinės Vyriausybės suformavimą.
Taigi šiame rašinyje pabandysiu išaiškinti tai, ko, matyt, gerbiama premjero patarėja nelabai supranta apie šešėlinę Vyriausybę, ir atskleisiu tai, ko ji bijo. Kartu pasistengsiu nuraminti, nes nervintis nebeverta – šešėlinė Vyriausybė pradėjo darbus, tai yra faktas.
Kodėl yra kuriama šešėlinė Vyriausybė?
Pirmiausia, tai yra nauja Lietuvos opozicijos veikimo forma, kuri įprasta Vakaruose ir ten niekam nesukelia tokių neproporcingų reakcijų kaip Lietuvoje. Šešėlinė Vyriausybė leis TS-LKD opozicijai žymiai efektyviau kontroliuoti Vyriausybės veiklą. Jau dabar pasirengiamuoju režimu iki oficialaus paskelbimo dirbusi šešėlinė Vyriausybė yra išvysčiusi naują parlamentinės kontrolės metodiką, kuri leidžia sekti kiekvieną Vyriausybės žingsnį bei, laiku pamačius daromas negeroves, į tai reaguoti.
Štai kad ir atvejis, kai opozicija sėkmingai išsiaiškino, jog Visagino atominės elektrinės įmonės auditą atlieka kompanija, kurioje viena iš svarbiausių eksperčių dirba advokatė iš Kaliningrado. Dalykas gana skandalingas ir opozicija šiaip jo nebūtų pastebėjusi, jei ne preciziška, metodiška ir giluminė kontrolė, kurią atliekame. Tai reiškia, jog valdžia šį kartą bus kontroliuojama žymiai efektyviau ir geriau nei kada nors iki šiol. O socialdemokratai to bijo ir nervinasi. Gal todėl, kad turi, ką slėpti?
Kitas šešėlinės Vyriausybės kūrimo argumentas kyla iš natūralios TS-LKD opozicijos atsakomybės – ruoštis valdžiai. Dešinieji prie šalies vairo sugrįš po ketverių metų (o gal ir anksčiau, jei susiformuos tinkamos aplinkybės) ir mes nenorime susidurti su ta problema, su kuria socdemai bei populistai susidūrė po šių Seimo rinkimų. Jie atėjo nepasiruošę nei idėjomis, nei žmonėmis, o tą puikiai išreiškia kad ir Birutės Vėsaitės nusišnekėjimai, dėl kurių raudonuoti turime kiekvienas.
Konservatoriai kaip atsakinga politinė jėga to sau leisti negali. Todėl jau dabar, likus dar daug laiko iki rinkimų, mes imamės aktyviai rengtis tai atsakomybei, kuri mums teks.
Šešėlinėje Vyriausybėje potencialūs ministrai turės progą tobulėti, neprarasti ryšio su vykdomąja valdžia, kaups reikšmingą politinę bei viešo veikimo patirtį, įtaką ir privalės specializuotis konkrečioje srityje, kas žymiai pagilins pačios TS-LKD politinę platformą. Visa tai sudarys puikias sąlygas rimtam TS-LKD pasirengimui valdžios atsakomybei tiek ir idėjomis, tiek ir žmonėmis.
Kodėl Šešėlinės Vyriausybės nebuvo anksčiau?
Jeigu politinė jėga nori suformuoti šešėlinę Vyriausybę, ji turi atitikti keletą sąlygų. Pirmiausiai, ji privalo turėti žmonių, galinčių tapti ministrais, o šie ministrai, prisiimdami atsakomybę, turi gebėti ne tik komunikuoti savo srities sprendimus, bet ir patys juos kurti bei šalia turėti politinę-administracinę pagalbininkų komandą. Tad viena iš galimų priežasčių, kodėl kairieji ir populistai būdami opozicijoje šešėlinės Vyriausybės niekados taip ir nesuformavo, yra ta, kad jie neturėjo užtektinai žmonių ne tik ministrų kabinetui formuoti, bet ir ministro politinei-administracinei komandai, kurios reikia net ir dirbant opozicijoje, užtikrinti. Dešinieji turi ir ministrų, ir geras ekspertų komandas bei darbštų administracinį aparatą, be kurio vargu ar šešėlinė Vyriausybė gebėtų dirbti efektyviai. Ir tai yra svarbiausias konservatorių pranašumas prieš kairiuosius.
Ar prisimenate 2012 m. pavasarį? Tuo metu socialdemokratai prispausti žurnalistų turėjo paskelbti savo kandidatus į ministrus (neva savą šešėlinį kabinetą). Ar atsimenate tą nusivylimo bangą, kuri tada kilo? Kaip išsigando visuomenė tarp galimų aplinkosaugos ministrų tik apie savus tvenkinius žinančio Broniaus Bradausko, rusiškas aukštąsias mokyklas į Lietuvą atvedusio Rimanto Vaitkaus, ar jau tada prisikalbėdavusios Birutės Vėsaitės (tuo metu šešėlinės energetikos ministrės (!!)) ir kitų pavardes. Kilus ažiotažui, socialdemokratai pasakė: ne ne, čia tik šiaip sąrašas, nieko rimto. Aišku, po rinkimų paaiškėjo, kad vis dėlto – rimta, nes dalis tų žadėtųjų ministrais tapo, o šalia jų dar prisidėjo niekam negirdėtų bei kontroversiškų pavardžių iš Darbo ar kitų partijų. Visa tai susilieja į spalvingą ministrų kabinetą, kurį vadiname XVI Vyriausybe.
Kita sąlyga stabilios ir efektyvios Šešėlinės Vyriausybės kūrimui – pakankamo dydžio frakcija Seime. Iki šiol opozicija visada būdavo susiskaldžiusi ir norint kuriai nors frakcijai deleguoti savo žmogų Seimo opozicijos lyderiu, tekdavo formuoti opozicinę koaliciją. Tai be abejo apsunkina šešėlinės Vyriausybės formavimą, nes partijos, dirbdamos opozicijoje, ne visada jaučia tikrąją atsakomybę ir joms susitarti yra sunku. Tad geriau kai Šešėlinę Vyriausybę formuoja viena partija. Pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo opozicija yra labai stipri, dominuojama vienos politinės jėgos. Taigi štai kodėl Šešėlinė Vyriausybė gimsta būtent dabar. O dėl liberalų – nebūti pagrindinės opozicijos pirmosiose gretose yra jų pačių pasirinkimas ir, duok, Dieve, tai nebūtų jų klaida.
Kodėl reikia išskirtinio dėmesio regionų politikai ir bendruomenių reikalams?
Pabaigai – apie dvi naujas ministerijas. Šešėlinėje Vyriausybėje veikia regionų plėtros ir bendruomenių ministrai, kuriuos vadiname ministrais specialioms misijoms. Tai nereiškia, kad TS-LKD laimėjus rinkimus ir grįžus prie Vyriausybės vairo, šios dvi ministerijos bus būtinai kuriamos. Mes tiesiog konstatuojame faktą – Lietuvoje iki šiol tikros regionų plėtros ir vietos vystymo politikos nebuvo. Turime pripažinti, kad jos neturėjo nei kairieji, nei dešinieji, todėl tai yra iššūkis mums visiems.
Miestai balsuoja už dešiniuosius todėl, kad ten ekonominės ir socialinės pažangos yra žymiai daugiau nei visoje Lietuvoje. Tuo tarpu provincijoje stinga rimto ekonominio proveržio, darbo vietų, vyrauja daug gilesnių socialinių problemų. Visa tai yra didžiulis iššūkis, kurį esame pasirengę įveikti.
Aišku, kairieji atsakys, kad ne ne – Lietuvoje regioninė politika yra ir jie skiria jai didelį dėmesį. Taip sakys, nes yra dabartinės neefektyvios sistemos, kuri suklijuota ES sanglaudos fondų lėšomis dar prieš ateinant dešiniesiems, autoriai. Todėl esant kairiųjų paveldui, dar socialdemokratų Vyriausybių ES institucijose suderėtam finansavimo modeliui, net ir ketverius metus vadovaujant Vyriausybei nieko pakeisti neišėjo.
Tačiau tikroji regioninė politika yra ne mokyklų, aikščių ar fontanų miestų centruose renovavimas, kuriam kairieji visada skiria daugiau dėmesio nei tikrosioms žmonių problemos. Regioninė politika yra esmingas investavimas į žmonių gyvenimo kokybės gerinimą. Tai yra susiję ne su perdėtu infrastruktūros projektų kiekiu, ypač regionuose, pamirštant miestų problemas, o su sąlygų regionuose kurti darbo vietas gerinimu, tiesioginėmis investicijomis, tolygiu jų pasiskirstymu visoje šalyje, socialine politika, kuri vienytų, o ne skaldytų Lietuvą, su švietimo sistemos pokyčiais, leidžiančiais geriems specialistams sugrįžti į regionus, su kultūra ir kitais žmonių gyvenimo kokybę tiesiogiai lemiančiais dalykais. Dėl šių priežasčių Šešėlinėje Vyriausybėje ypatingas dėmesys bus skiriamas regionų plėtrai bei bendruomeninės veiklos vystymui, tęsiant pradėtus darbus dar XV Vyriausybėje į naująjį ES finansavimo laikotarpį pirminiais strateginiais prioritetais įtraukiant regioninę plėtrą bei kultūrą.
Taigi štai tokie yra šešėlinės Vyriausybės formavimo pagrindai ir paaiškinimai, kodėl matome dviejų naujų ministerijų iniciatyvą. Kairiesiems dėl šešėlinės Vyriausybės nervintis nereikėtų, o atvirkščiai – džiaugtis, jog šalies demokratija bei parlamentarizmas bręsta, jame atsiranda naujų opozicijos veikimo formų. Taip pat ir piliečiams – tai galimybė pamatyti, ką gali opozicija, kaip jai sekasi ruošti realią alternatyvą dabartinei daugumai. Tačiau svarbiausia, kad griežtesnė ir efektyvesnė valdžios kontrolė leis politinį šalies procesą padaryti skaidresnį ir atviresnį visiems piliečiams.