Kaip viskas prasidėjo ir kodėl reikia naujos VAE? Ignalinos atominė elektrinė (toliau – IAE), kuri buvo uždaryta 2009 m. gruodžio 31 d., pagamindavo apie 70,2 proc. visos Lietuvoje gaminamos elektros energijos. Nedidelė dalis buvo eksportuojama. Tačiau nuo 2010 m. daugiau kaip 60 proc. elektros energijos importuojama iš vienintelio tiekėjo.
Tuo tarpu Latvija importuoja apie 12 proc., Estija – 4,7 proc. (2009 m. gruodžio mėn. duomenys, t. y. prieš IAE uždarymą. Tačiau šiuo metu aišku, jog Estija yra grynoji elektros energijos importuotoja.).

Be to, Lietuvos energetinė priklausomybė nuo rusiškų dujų padidėjo dėl jų poreikio elektros energijai gaminti. Verta pažymėti, jog Lietuva, kaip kitos dvi sesės – Latvija ir Estija, – yra 100 proc. priklausoma nuo rusiškų dujų.

Siekdama spęsti energetinės priklausomybės problemą, Lietuva kartu su Latvija ir Estija iki 2020 m. siekia pasistatyti naują regioninę VAE. Be to, šio projekto įgyvendinime dalyvavo ir Lenkija, tačiau neseniai sustabdė savo dalyvavimą. Nepaisant to, kad ši šalis siekia pasistatyti savo atominę elektrinę, toks sprendimas nėra nuolatinis, ir ji gali sugrįžti.

Didelę įtaką kainai turi ir palūkanos. Tad siekiant užtikrinti, kad jos nebūtų tokios didelės, svarbu užtikrinti tvarų ekonomikos augimą. Tačiau sunku tiksliai prognozuoti, nes statybos darbai, augant ekonomikai, gali brangti ar užsitęsti, o atominės elektrinės statyba yra gana ilga ir investicijos didelės.
Simonas Klimanskis

Turbūt tai priklauso nuo VAE projekto įgyvendinimo ir šalies tikėjimo juo. Projektas po truputį juda į priekį: išreikšta ES ir Lietuvos politikų tvirta parama, parengtas Verslo modelis ir finansavimo planas, atliktas poveikio aplinkai vertinimas, geologinės studijos, atrinktas strateginis investuotojas „Hitachi“, vyksta derybos, o artimiausiu metu bus pasirašyta koncesijos sutartis.

Pagrindinis motyvas, kuriuo motyvuojama naujos atominės elektrinės statyba – siekis užtikrinti energetinį saugumą ir patenkinti ateities elektros energijos poreikius bei trūkumus dėl IAE ir senų elektrinių uždarymo. Tam reikia nuosavų gamybos pajėgumų ir tiekimo alternatyvų. Beje, kaip pažymėta naujojoje Nacionalinėje energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijoje, šis tikslas yra valstybės prioritetas iki 2020 m.

Tačiau projekto kritikai teigia, jog jis nėra ekonomiškai pagrįstas – neatlikta kaštų-naudos analizė. Iš pirmo žvilgsnio galima teigti, jog naujosios atominės elektrinės projektas visiškai atitinka energetinio saugumo požiūrį. Anot ekonomisto prof. Rimanto Rudzkio, politikams „svarbesnė politinė nauda, todėl akcentuojamas ne ekonominis efektas, bet energetinės nepriklausomybės didinimas“.

Kalbant konkurencingumą, kurį nuolat akcentuoja kritikai, būtina kalbėti apie galimą elektros energijos savikainą. Ar ji bus konkurencinga? Ar naujoji atominė elektrinė nesudarys monopolio energetikos sektoriuje, kardinaliai keisdama situaciją dujų importuotojų, šiluminių elektrinių, alternatyviosios energetikos vystytųjų atžvilgiu? Prof. R. Rudzkio skaičiavimais, elektros energijos savikaina gali sudaryti iki 30 ct/kWh.

Beje, Lietuvos elektros biržoje elektros energijos vidutinė kaina siekia apie 16 ct/kWh (tiksliai sunku prognozuoti, kokia kaina biržoje bus 2020 m.). Tokia savikaina gauta įvertinus statybos išlaidas, paskolos palūkanas, skolos refinansavimo išlaidas, kurios gali sudaryti apie 7–8 proc., einamuosius kaštus, išlaidas draudimui ir atliekų tvarkymui. Ekonomisto teigimu, tokią elektros energiją gali būti sunku parduoti rinkoje dėl pigesnės importinės.

Panašiai teigia ir ekonomistas dr. Raimondas Kuodis. Anot jo, reikėtų koncentruotis ties elektros jungčių projektais, pavyzdžiui Lietuvos–Švedijos elektros jungtis „NordBalt“. Šia jungtimi būtų galima gauti pigesnės elektros energijos. Be to, būtų sprendžiama uždaros „energetinės salos“ problema, integruojant šalį į Vakarų Europos elektros energetikos sistemą, kaip nurodyta Baltijos energijos rinkos ir jungčių plane (BERJP).

R. Kuodis kaip pagrindinę problemą įvardija neatliktą kaštų-naudos analizę. R. Rudzkio manymu, nauja atominė elektrinė „kels vidutinę vartojamos elektros kainą, ir tai smukdys šalies konkurencingumą“. Tai gali apsunkinti investicijų pritraukimą, nes investuotojams svarbiausia ekonominė nauda. Tačiau tai yra tik kelių ekonomistų skaičiavimai ir nuomonė.

Norint išsamesnės analizės, reikia peržvelgti tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), atliktas studijas, kuriose skelbiama ir palyginama bazinės apkrovos elektros energijos, pagamintos atominėse elektrinėse, kurios bus pastatytos iki 2015 m. ir elektros energijos – naudojant kitus generacinius pajėgumus, savikaina. Tokia planuojama savikaina gali būti priskirta VAE.

Galimi optimistinis ir pesimistinis scenarijai

Siekiant nustatyti galimą elektros energijos kainą, naudojamas fundamentalus pagaminamos elektros energijos įvertinimo metodas LCOE (angl. – Levelized Costs of Electricity), t. y. palyginamoji elektros energijos kaina. Remiantis EBPO 2010 m. ataskaita, kurioje, naudojant LCOE, yra išanalizuota elektros energijos gamybos kaina 21 šalyje ir 190 jėgainių, kai gamybai naudojami tokie šaltiniai, kaip branduolinė energija, fosilinis kuras bei atsinaujinantys energijos ištekliai.

Gamtinės dujos importuojamos iš vienintelio tiekėjo – Rusijos monopolininko „Gazprom“, kuris nustato kainas remdamasis ne tik ekonominiais, bet ir politiniais motyvais.
Simonas Klimanskis

Įvertinus pasirengimo statybai, statybos, nenumatytas išlaidas, išlaidas kurui, veiklos ir priežiūros kaštus bei uždarymo išlaidas, duomenys rodo, jog Europoje atominių elektrinių gaminamos elektros energijos savikaina, esant 5 proc. palūkanų normai, siekia apie 16 ct/kWh (skaičiuojant, kad 1 USD – 2,6011 Lt). Tuo tarpu, kai elektros energijos gamybai naudojamos gamtinės dujos, savikaina sudaro apie 23 ct/kWh, vėjo jėgainių – 28 ct/kWh. Tai optimistinis scenarijus.

Koks gi pesimistinis? Pagal šį scenarijų palyginamoji elektros energijos kaina apskaičiuota esant 10 proc. palūkanų normai. Atominių elektrinių elektros energijos savikaina būtų apie 26 ct/kWh, gamtinėmis dujomis kūrenamų – 25 ct/kWh, vėjo jėgainių – 39 ct/kWh.

Matome, kad pesimistiniu variantu, atominės elektrinės galinamos elektros energijos savikaina būtų šiek tiek didesnė nei dujomis kūrenamų. Tačiau verta pažymėti, jog Lietuva moka didžiausią Europoje gamtinių dujų kainą – 480 USD už 1000 m3 (į tai ataskaitoje neatsižvelgta), ir ji sudaro apie 67 proc. elektros energijos savikainos (Lietuvoje dėl minėtos priežasties – apie 70–80 proc.), o branduolinis kuras – apie 16 proc.

Taip yra todėl, kad, kaip minėta, gamtinės dujos importuojamos iš vienintelio tiekėjo – Rusijos monopolininko „Gazprom“, kuris nustato kainas remdamasis ne tik ekonominiais, bet ir politiniais motyvais. Be to, ataskaitos autoriai teigia, jog jėgainių konkurencingumą lemia ir vietovės sąlygos, t. y. priklausomai nuo to, ar arti žaliavos šaltiniai. Kuo elektrinė arčiau kuro šaltinių, tuo pigesnę elektros energiją gamins.

VAE gaminama elektros energija bus konkurencinga, o konkurencingumas yra sudėtinė energetinio saugumo dalis. Kalbant apie kritikų argumentus, jog bus pakankamai galimybių importuoti elektros energiją už konkurencingą kainą per jungtis „NordBalt“, „LitPol link“ (pastarosios jungtys bus nutiestos 2015 m.), taip pat „EstLink 1“ ir „EstLink 2“ (bus nutiesta 2014 m.), tai nepašalina tiekimo sutrikimų rizikos, atsirandančios dėl techninių priežasčių. Be to, šalis netenka didžiulių piniginių lėšų.

Pavyzdžiui, Lietuva kasmet išleidžia 3–4 mlrd. Lt importuojamiems energijos ištekliams pirkti ir taip remia importuotojų ekonomikas, daugiausia Rusijos. Estija turi ir kitokių problemų, susijusių su CO2 emisija dėl skalūnais kūrenamų elektrinių, kurios šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmeta daugiau nei dujomis kūrenamos. Dalis tokių elektrinių bus uždaryta iki 2016 m., kadangi jos neatitinka ES aplinkosauginių direktyvų reikalavimų.

Kalbant apie Latviją, ji turi Dauguvos hidroelektrinę – didžiausią hidroelektrinę Baltijos šalyse, – tačiau, kaip teigia Latvijos ekonomikos ministerijos Energetikos departamentas, „jėgainės nėra pajėgios pagaminti reikiamą kiekį elektros energijos“. Dauguvos hidroelektrinei naudojama tekančio vandens energija yra nepastovi, priklausoma nuo periodų. Taigi, tai yra pirmieji ženklai, rodantys prognozuojamus gamybos pajėgumų trūkumus Baltijos regione.

O juk naujų jėgainių plėtra yra svarbi BERJP dalis, susijusi su generavimu, ne tik jungtimis. Štai kodėl Baltijos šalys privalo rūpintis energetiniu saugumu. Galų gale, galima klausti, kodėl Suomija statosi Olkiluoto 3 atominę elektrinę ir planuoja Olkiluoto 4, kodėl Lenkija siekia pasistatyti savo branduolinę jėgainę. Pastaroji šalis turi daug anglimi kūrenamų elektrinių, kurios labai teršia aplinką ir ekonomiškai nėra patrauklios dėl brangių taršos leidimų.

Fiskalinė drausmė taip pat svarbi

Apibendrinant galima teigti, kad VAE užtikrins energetinį saugumą Baltijos šalyse, t. y. pašalins su elektros energijos tiekimu susijusią riziką, atvers galimybę visiškai tiekimo kontrolei, leis gauti potencialių įplaukų už elektros energijos eksportą, o pinigai, išleidžiami importuotai elektros energijai, liktų Lietuvoje ir skatintų ekonomiką. Gaminama elektros energija bus konkurencinga ir pigesnė nei dujomis kūrenamų ar vėjo jėgainių.

Didelę įtaką kainai turi ir palūkanos. Tad siekiant užtikrinti, kad jos nebūtų tokios didelės, svarbu užtikrinti tvarų ekonomikos augimą. Tačiau sunku tiksliai prognozuoti, nes statybos darbai, augant ekonomikai, gali brangti ar užsitęsti, o atominės elektrinės statyba yra gana ilga ir investicijos didelės.

Be to, dujomis kūrenamų elektrinių gaminamą elektros energiją gali atpiginti suskystintų gamtinių dujų (toliau – SGD) terminalas, kuris bus pastatytas 2014 m. Terminalas leis diversifikuoti dujų tiekimą ir atvers galimybes importuoti dujas iš JAV, Norvegijos, Vidurio Azijos ar Kaspijos baseino. SGD terminalas, kartu su dujotiekiu Lietuva–Lenkija, taip pat užtikrins konkurenciją Rusijos dujų monopolininkui „Gazprom“, o tai prielaida žemesnei ir pagrįstai dujų kainai.

Jei savikaina būtų didesnė už rinkos kainą, valstybei gali tekti subsidijuoti dalį savikainos, pavyzdžiui, išlaidas branduolinių atliekų tvarkymui. Čia verta pabrėžti, jog tai priklauso nuo ekonomikos augimo ir Vyriausybės vykdomos ekonominės politikos, todėl, įgyvendinant projektą, būtina fiskalinė drausmė ir nuoseklumas, nes projektas yra ilgalaikis, didelės investicijos ir būtinos tam tikros garantijos.

Vis dėlto, ryžtas įgyvendinti šį projektą rodo, jog svarbiausias tikslas yra užtikrinti energetinį saugumą ir išlikti atominės energetikos šalimi. Kartu tai užtikrina didesnį elektros energijos gamybos efektyvumą, nes neteršiama aplinka CO2 emisija.

Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas.