E.Bukinas. Ar tikrai dujos gali būti tik brangios?

Baimingas šildymo sąskaitų laukimas po to, kai Lietuvą, o podraug ir kone visą Europą, buvo užgriuvusi galinga šalčio banga, regis, nenuteikia didesniam optimizmui. Juk mums kas netingi kala į galvą, kad visi sėdim „Gazprom“ kišenėj. Ir nieko čia nepadarysi, nes pigių dujų laikai esą baigėsi, o alternatyvos joms bent dabar nėra, tad teks mokėti ¬– brangiai ir vis brangiau. Taip, beje, ir vyksta jau kelinti metai iš eilės.

Bet ar tikrai? Ar tikrai dujos gali būti tik brangios?

Gali ir būtų, jei viskas liktų „Gazprom“ valioj. Kaip žinoma, šis rusiškas milžinas dujas Europai jau 30–40 metų parduoda klientams įpiršdamas ilgalaikius susitarimus, juos vis pratęsdamas. O dujų kaina nustatoma remiantis subendrinta naftos kainų dinamika, atsiliekant nuo pastarųjų maždaug pusmečiu. Ilgą laiką tokia kainodara daugelį visai tenkino, nes dujų kaina neužkildavo taip sparčiai kaip naftos.

Tačiau 2008 metais driokstelėjo pasaulinė finansų krizė, kitąmet sukilo naftos kainos, tiesa, po pusmečio jos ėmė ristis žemyn. Tačiau „Gazprom“ dujų kaina – „pagal formulę“ atsilikdama pusmečiu – toliau kopė į neregėtas aukštumas.

Dabar jos, atrodo, pasiekė apogėjų. Antai pernai gruodį iš vokiečių pasienyje „Gazprom“ reikalavo mokėti apie 440 JAV dolerių už 1000 kub. metrų, iš Lietuvos dar daugiau – bemaž 500 dolerių, o iš Ukrainos išvis užsiplėšė rekordinę kainą – 500 dolerių. (Tarptautinėse rinkose už dujas, kaip ir už naftą, tradiciškai atsiskaitoma JAV doleriais.)

Tokios plėšikiškos kainos už dujas rusams nebenori mokėti net turtingi vokiečiai. Juolab, kad trumpalaikiais sandoriais Europoje dujų galima įsigyti ir gerokai pigiau. Ir tiekėjų pastaruoju metu nebetrūksta. 

Dar neseniai dujų rinkoje sąlygas diktavo tiekėjas, o dabar situacija esmingai keičiasi – vis labiau įtaką kainoms daro pirkėjas. Tai lėmė, kad „Gazprom“ dalis Europos rinkoje per pastaruosius 5 metus susitraukė nuo 39 iki 30 proc. Nors dujų suvartojimas čia nuolat augo, bet tik ne rusiškų dujų sąskaita.

„Gazprom“ tokia situacija, žinoma, kelia nerimą. Alternatyvūs dujų tiekėjai jau dabar stipriai kaišioja pagalius į šio giganto kainų politiką. O žinant, kad Rusijos biudžetas didžiąja dalimi tebepriklauso nuo įplaukų, gaunamų už naftą ir dujas, ši situacija kelia nerimą ir Maskvai.

Revoliucija Amerikoje

Tokias permainas bene labiausiai lėmė vadinamoji skalūninių dujų revoliucija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Naujosios technologijos čia leidžia išgauti milžiniškus kiekius dujų iš skalūninių uolienų. Ir svarbiausia – nuo šios revoliucijos pradžios 2007 metais jų gavyba keliskart atpigo ir šiuo metu gręžinio teritorijoje tekainuoja apie 90 dolerių už 1000 kubų.

Prognozuojama, kad jų gavyba pigs ir toliau. Dabar JAV vartotojams skalūninės dujos parduodamos po 120–140 dolerių už 1000 kubų. Jų gavyba ten auga taip sparčiai, kad jau viršija tuos kiekius, kuriuos „Gazprom“ parduoda Europos šalims. Kad tai per daug nenumuštų dujų kainos, JAV skalūnines dujas jau ėmė skystinti ir eksportuoti. Beje, skystina tuose pačiuose terminaluose, per kuriuos dar prieš porą metų JAV dideliais kiekiais importuodavo dujas.

Tiesa, „Gazprom“ senuose telkiniuose dujas išgauna gerokai pigiau – 15-17 dolerių už 1000 kubų. Prie to pliusuojasi dar transportavimo per Rusijos europinę dalį kaštai, pasienyje jų savikaina jau sudaro apie 50 dolerių už 1000 kubų.

Naujuosiuose telkiniuose, pvz., Jamalo pusiasalyje dujų gavybos savikaina jau gerokai didesnė – apie 50 dolerių už 1000 kubų. Kai prisideda transportavimo kaštai, muito ir kitokie mokesčiai, „Gazprom“ lieka kur kas mažiau. Juolab senieji telkiniai, kur gavyba santykinai pigi, jau senka, o naujuosiuose dujas išgauti vis brangiau. Tam reikia ir naujesnių technologijų, kurių rusai neturi.

Eugenijus Bukinas

Ilgalaikėje perspektyvoje „Gazprom“ gali atsidurti paradoksalioje situacijoje – dujų turės daug, bet niekas užsienyje už jas brangiai mokėti nenorės, nes bus daug pigesnių alternatyvų.

JAV skalūninė revoliucija nauja vaga nukreipė įprastinius dujų srautus pasaulyje. Antai gamtinės dujos iš milžiniškų Kataro (Artimieji Rytai) telkinių tanklaiviais turėjo būti gabenamos į Jungtines Valstijas. Tam Katare amerikiečiai pastatė didelius dujų skystinimo įrenginius. Tačiau atpigus skalūninių dujų gavybai Amerikai jų nebeprireikė. Pasisekė Europai – suskystintos gamtinės dujos (SGD) iš Kataro ėmė keliauti į Vakarų ir Pietų Europą, sudarydamos didelę konkurenciją „Gazprom“. 

SGD į Europą gabenamos ne tik iš Kataro, jas tiekia ir Alžyras, tai, matyt, netrukus darys ir po pilietinio karo atsigavusi Libija.

Dar daugiau – maždaug 2015 metais eksportuoti SGD į Europą gali pradėti ir JAV. Jau dabar skaičiuojama, kad tokiu atveju čionai atvežtų (t.y. įskaitant transportavimą) amerikietiškų suskystintų skalūninių dujų savikaina būtų apie 150 dolerių už 1000 kubų – maždaug triskart pigiau nei dabar Europai parduoda „Gazprom“.

Skalūninių telkinių tyrinėjimo darbai jau pradėti ir Europoje (pvz., Lenkijoje). Manoma, kad pramoninė gavyba juose prasidės dar negreit – anksčiausiai 2016-2018 metais. Tačiau ilgalaikės perspektyvos požiūriu šios datos jau čia pat.

Kinai Rusijos neišgelbės

Visa tai „Gazprom“, o su juo ir visai Rusijai, nežada nieko gera. 

Neseniai daug politinio triukšmo pridaręs „Nord Stream“ dujotiekis jau nutiestas (bent jau pirmoji jo dalis), ir Baltijos jūros dugnu į Šiaurės Vokietiją ėmė tekėti dujos net iš Tatarstano. Beje, anksčiau jas „Gazprom“ ketino skystinti ir eksportuoti net į JAV. Tačiau ten driokstelėjo skalūninė revoliucija ir jų, kaip ir iš Kataro, neprireikė.

Tada rusams skubiai teko keisti planus. Nepavykęs projektas „rusiškos SGD – Amerikai“ buvo pakeistas nauju dujotiekiu į Vokietiją. Dėl to „Gazprom“ iki šiol beveik nepasistūmėjo dujų skystinimo reikaluose: neturi reikiamų pajėgumų. Tai reiškia, kad Rusijai ateityje bus nelengva, jei išvis įmanoma, įsiterpti kaip žaidėjui į pasaulinę SGD rinką.

Įprastas dujotiekis – geras, bet labai brangus infrastruktūrinis projektas. Kai rinkose ima rastis vis naujų žaidėjų, dujų kaina neišvengiamai krenta, o tada į vamzdį sukišti pinigai gali ir neatsipirkti. Būtent todėl jau imama stipriai abejoti dėl kito ambicingo Rusijos projekto – „South Stream“ dujotiekio Juodąja jūra. Didelė tikimybė, kad nei jis, nei europietiškas „Nabucco“ projektas nebus įgyvendinti. Neapsimokės.

Antai tas pats Kataras investuoja 6 mlrd. dolerių Graikijoje – čia irgi statomas terminalas, kuriame tanklaiviais atgabentos SGD bus išskystindamos.

Kur tada Rusija dės savo dujas, jei Europai labiau apsimokės pirkti SGD?

Nukreips jas į Kiniją?

Eugenijus Bukinas

Jei „Gazprom“ ir pavyks įsiterpti į Kinijos dujų rinką, čia jis tikrai nebus pagrindinis žaidėjas. Ir kinai, ir, beje, japonai, atrodo, neblogai išmoko europietiškas pamokas – supančioti save ilgalaikiais rusiškų dujų tiekimo susitarimais dažnai nenaudinga ekonominiu požiūriu, o politiniu – net pavojinga.

Tikra tiesa – artimiausioje ateityje ši šalis dujų naudoti ketina vis daugiau. Juolab, kad kinams savo energetikos struktūroje būtina mažinti akmens anglį, nuo jos deginimo Kinijos miestai jau seniai dūsta. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad „Gazprom“ čia atsiveria šviesios perspektyvos. Jau dabar Kinija dujotiekiu importuoja gamtines dujas iš Turkmėnistano. Kinai taip pat aktyviai domisi skalūninėmis technologijomis, netgi visiškai naujais dujų gavybos būdais, pvz., iš netradicinių telkinių jūros šelfuose, naudojant kol kas eksperimentines dujų hidratų įsisavinimo technologijas.

Taigi, jei „Gazprom“ ir pavyks įsiterpti į Kinijos dujų rinką, čia jis tikrai nebus pagrindinis žaidėjas. Ir kinai, ir, beje, japonai, atrodo, neblogai išmoko europietiškas pamokas – supančioti save ilgalaikiais rusiškų dujų tiekimo susitarimais dažnai nenaudinga ekonominiu požiūriu, o politiniu – net pavojinga.

Nuolaidos – priverstinės

Taigi, ilgalaikėje perspektyvoje „Gazprom“ gali atsidurti paradoksalioje situacijoje – dujų turės daug, bet niekas užsienyje už jas brangiai mokėti nenorės, nes bus daug pigesnių alternatyvų.
Apie tai jau rimtai šnekama ir pačioje Rusijoje. Neseniai šios šalies Energetikos strategijos instituto direktoriaus pavaduotojas Aleksejus Gromovas RBK televizijos laidoje kritikavo „Gazprom“ nelankstumą kainodaros srityje, nenorą atsisakyti dujų pirkėjams nepalankių formulių, per didelį žavėjimąsi brangiais investiciniais projektais – naujų vamzdynų tiesimu.

Tiesa, „Gazprom“ kai kam jau ima daryti nuolaidas. Pavyzdžiui, iš didelių Vakarų Europos pirkėjų atsisakė reikalauti baudų, kai šie nenupirko sutarto kiekio dujų. Mat pagal ilgalaikius (10-15 metų ir paprastai pratęsiamus) dujų tiekimo susitarimus „Gazprom“ įpiršdavo principą „take or pay“ (angl. imk arba mokėk), pagal kurį klientas, nenupirkęs sutarto kiekio dujų, privalo tiekėjui mokėti baudą. „Gazprom“ tai paranku, nes jis turi garantuotą pirkėją net ir tuo atveju, kai dėl aukštų dujų kainų šis sutarto kiekio neįperka, nors galėtų nusipirkti pigiau alternatyviose rinkose.

Antai šių metų pabaigoje vadinamosios „spot“ (trumpalaikių susitarimų) kainos Vakarų Europoje buvo nukritusios net iki 270-280 dolerių už 1000 kubų (beveik dvigubai pigiau nei už jas tada mokėjo Lietuva). Tačiau paprastai Europos Sąjungos šalyse suvartojamų 2/3 dujų perkama pagal ilgalaikius (daugiausia iš „Gazprom“) ir tik 1/3 pagal trumpalaikius.
Iki šiol „Gazprom“ nuolaidų nedarė tik dėl kainos. Nes kai atpigini vieniems, mažinti kainas ima reikalauti ir kiti. Tai, kad prieš savaitę „Gazprom“ paskelbė 10 proc. mažinąs dujų pardavimo kainas stambiems Vakarų Europos vartotojams, rodo, kad ir šioje srityje jau yra priverstas ieškoti kompromisų, kitaip jis gali likti prie suskilusios geldos.

Tiesa, pastarasis „Gazprom“ žingsnis, atrodo, dar niekaip neatsilieps dujų pirkėjams Lietuvoje (išskyrus „Achemą“). Negalintiems pasinaudoti dujų tiekimo alternatyvomis kainos pagal formulę tebelieka kosminio dydžio ir, regis, tik didės.

Permainos - neišvengiamos

Kokios išeitys? Jos žinomos. Viena – derėtis su „Gazprom“ dėl nuolaidų. Misija įmanoma, ypač jei Lietuva įsipareigos ir toliau dujas iš šio Rusijos koncerno pirkti ilgalaikio susitarimo (dabartinis po kelerių metų baigsis) pagrindu ir toliau mokėti „pagal formulę“. Kita – kuo skubiau susikurti alternatyvas: SGD terminalą Klaipėdoje, dujų jungtį su Lenkija. Bet už nepriklausomybę nuo „Gazprom“, matyt, teks sumokėti brangesne jo tiekiamų dujų kaina. Dar viena – kartu su lenkais ieškoti savų skalūninių dujų telkinių.

Bet nei viena, nei kita, nei trečia nežada greito ir žymesnio dujų atpigimo. Tie 10 ar net 15 procentų, kuriuos gal pavyktų išsiderėti, vargu ar esmingai ką nors keičia. O nauji ilgalaikių susitarimų pančiai tik trukdys pasinaudoti alternatyvomis.

Be to, panašu, kad „Gazprom“ greitai net savo iniciatyva 10-15 proc. dujų kainą sumažins. Ten jau imama suprasti, kad godumas gali pražudyti. 

Bet kokiu atveju po kelerių metų (gal kiek greičiau, gal kiek vėliau) padėtis dujų (kaip ir naftos, nes ir ją lygiai taip pat keičia skalūninė revoliucija) rinkose (Lietuvoje, Europoje, pasaulyje) neabejotinai bus kitokia. Ir tie, kurie tvirtino, kad pigių dujų (naftos) laikai baigėsi suvis, greičiausiai turės atsiimti savo žodžius.