Tiesa, prieš keletą savaičių, kai buvo tvirtinamas partijos kandidatų į Dūmą sąrašas, atsirado vienas keistuolis, įsigeidęs slapto balsavimo biuletenyje pažymėti, jog susilaikė. „Kas gi tasai „disidentas“? – lyg juokais pasiteiravo Vladimiras Vladimirovičius.

Šį sekmadienį Vieningajai Rusijai balsuojant už V. Putino kandidatūrą į prezidentus, norinčių pajuokauti nebeatsirado. Nė vienas delegatas nesuabejojo šio, D. Medvedevo žodžiais tariant, „sėkmingai dirbančio, labiausiai patyrusio ir populiariausio politiko“ tinkamumu. Kandidato į premjerus ir partijos rinkimų sąrašo lyderio D. Medvedevo veide net įgudusiam fizionomistui buvo sunku įžvelgti bent šešėlį kartėlio. Nieko keisto: juk pirmuoju pasijusti jam taip ir nebuvo leista. Nuo pat D. Medvedevo atėjimo į postą politinėje scenoje juodu buvo neatskiriami lyg vienos rankos pirštai. Šiandien taškai ant „i“ jau sudėti.

Reformatorišką D.Medvedevo šūkį – pirmyn, Rusija, – V. Putinas be ceremonijų pavertė realiosios politikos projektu, pavadintu Eurazijos sąjunga.

Eurazijos sąjungos sutarties pasirašymo su Kazachstanu ir Baltarusija faktas Vieningosios Rusijos suvažiavimo išvakarėse sustiprino V. Putino kaip jau de facto veikiančio šalies prezidento įvaizdį.

V.Aleknaitė-Abramikienė
Reformatorišką D.Medvedevo šūkį – pirmyn, Rusija, – V. Putinas be ceremonijų pavertė realiosios politikos projektu, pavadintu Eurazijos sąjunga.

Strateginę šio projekto kryptį atskleidžia D. Medvedevo kalboje pasakyti žodžiai: „Mes niekada nežadam to, kas neįmanoma. O tai, kas įmanoma, darom.“ Kas ir kaip įmanoma, V. Putinas paaiškino konkrečiau – jog pokyčiai globalioje ekonomikoje yra akivaizdūs, jog ES ir JAV išgyvenant rimtus finansinius sunkumus, kyla ir kils nauji galios centrai. Todėl siūlymą apjungti visą postsovietinę erdvę jis savo kalboje pavadino „labai šiuolaikišku projektu“, nepamiršdamas padėkoti Baltarusijos ir Kazachstano lyderiams už jų išmintį, einant integracijos keliu.

Reikia pripažinti, jog patikėti Kazachstano lyderių entuziazmu atsisakant savarankiškumo nėra lengva. Ten jau spėta pasidžiaugti dideliais pinigais iš naftos bei kitų išteklių ir naudotis jais be „vyresniojo brolio“ priežiūros. Kita vertus, Kremliui žinoma daugybė įtakos svertų, kuriuos jis gali sėkmingai naudoti savųjų interesų įtvirtinimui. Jų tarpe – akivaizdų faktą, jog Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas sensta, gi besileidžiant jo visagalybės saulei, tikėtina, auga ir nerimas dėl ateities. Politinės paramos pažadai kazachų valdančiajam elitui, kaip ir galimi susitarimai dėl abiems pusėms priimtinų ateities pokyčių, gali turėti daugybę būdų, krypčių ir formų, o jau pinigų ir fantazijos tokiam reikalui Kremlius tikrai nepristigs.

Baltarusijos klausimas, kad ir kaip būtų gaila, atrodo paprasčiau. A. Lukašenkai po praėjusių metų gruodžio tiesiog nebeliko kito vektoriaus. Sakytum, sumani nematoma ranka, atidengusi ir visam pasauliui pademonstravusi atgrasią „batkos“ esmę, jo anachronistinį brutalumą ir visus kitus žiauraus diktatoriaus atributus, vieno baltarusių analitiko žodžiais, nubloškė šį gudrų manipuliatorių “tarsi gimnazistę – tiesiai į Putino glėbį”.
A.Lukašenkos režimo žlugimą kai kurie karštagalviai Europos politikai jau ne kartą skelbė kaip kone įvykusį faktą, bet jis vis dar neįvyksta. Rusija apdairiai suskubo pademonstruoti muitų sąjungos bei reintegracijos “ekonominius pranašumus” ištiesdama pagalbos ranką diktatoriui Baltarusiją užgriuvusios krizės metu. Rusija, be abejonės, ketina diriguoti ir galimiems politiniams pokyčiams šioje šalyje.

Nėra abejonių, kad Eurazijos projekto plėtra šiomis dviem valstybėmis neapsiribos. Abejoti neleidžia ir D. Medvedevo kalboje pasigirdę ketinimai „plėsti Rusijos ekonominę ir kultūrinę erdvę“ bei jo tvirtas įsitikinimas, kad „prie šio projekto prisijungs ir kitos tautos“. Kas tos „kitos tautos“, kol kas neatskleista. Veikiausiai turėtos omenyje silpnos Vidurinės Azijos valstybės pirmiausia, Kirgizija bei Tadžikija, tačiau nereikėtų abejoti, kad lemiamos reikšmės Rusijos įsigalėjimui postsovietinėje erdvėje turės Ukrainos ateitis.

Likus vos mėnesiui iki Ukrainos Sutarties su ES pasirašymo, ES pragaištingai delsia, šokiruota Ukrainoje vykstančio J. Tymošenko teismo proceso. Ar bus laiku atsižvelgta į pačios teisiamosios paraginimą neatstumti Ukrainos?

V.Aleknaitė - Abramikienė
Jei santykiuose su Ukraina būtų pragaištingai uždelsta, kiltų pagrįstas įtarimas, kad esame naujosios Jaltos arba naujojo Europos perdalijimo liudininkai.

Juk svarbiausia Europai – nepavėluoti, kai Eurazijos traukinys jau pajudėjo.

Jei santykiuose su Ukraina būtų pragaištingai uždelsta, kiltų pagrįstas įtarimas, kad esame naujosios Jaltos arba naujojo Europos perdalijimo liudininkai.

Matyt, tam, kad nekiltų jokių abejonių dėl tikrųjų Eurazijos projekto tikslų, B.Gryzlovas suvažiavime patvirtino, jog bus vykdomi „integraciniai didelės valstybės statybos projektai“ – rusiškai: integracionnyje projekty po strojitelstvu bolšoj strany“.

Demonstratyvi rokiruotė aukščiausiajame Rusijos politikos ešelone bei praėjusį savaitgalį nuskambėjusios kalbos turėtų būti gera pamoka kokių nors „perkrovimų“ iliuzijas tebepuoselėjantiems kabinetiniams veikėjams.

Akivaizdu, jog numatytoji rusiškosios įtakos zonos plėtra yra ilgalaikė ir daugiadimensinė. Projektuojamas valstybinis (ar viršvalstybinis) darinys skirtingų kalbėtojų apibūdinamas įvairiai – kartais kaip „nauja didžvalstybė“, kartais atsargiau - kaip “naujoji sąjunga”. Rusijos įtakos plėtros galimybė motyvuojama „istoriniu valstybių artumu“ ir „bendra sovietine praeitimi.“ Slaviškoje Europos dalyje ketinama apeliuoti į bendras pravoslavybės šaknis ir kultūrų panašumus, o be išimties visoje Eurazijos erdvėje – įtvirtinti ekonominį Rusijos dominavimą. Energetikos srityje tai jau vyksta daugiau nei dešimtmetį, ir ne vien buvusios SSRS teritorijoje.

Reikia pripažinti, kad vienas neskoningiausių spektaklių pastarojo meto Europos politinėje scenoje buvo iškilios ir gerbtinos politikės A. Merkel dalyvavimas atidarant Šiaurės dujotakį ( „Režisierių į sceną !“ – aidint katutėms reikėtų sušukti tikrame teatre).

Eurazijos projekto įgyvendinimo spartą lems daugybė veiksnių. Vis dėlto, vienas esminių bus Vakarų valstybių laikysena – visų pirma, ES ir JAV požiūris. Ar patiriami finansiniai sunkumai ir sparčiai kintanti globalinė aplinka nepaskatins jų lyderių pamaži susitaikyti su Rusijos siūlomu pseudostabilumu ir neva „Europos Sąjungos analogu Eurazijos erdvėje“? Mąstantiems vertybiškai tokie siūlymai nebūtų priimtini, bet „realiosios politikos“ praktikuotojai, kaip rodo patirtis, dėl savų išskaičiavimų apsimesdavo nematą dar ne tokių dalykų! Ar „pavargusi nuo plėtros“ ir vangiai realizuojanti savąją Rytų kaimynystės politiką ES nesusigundys tariamo „stabilumo“ pažadais ir turės politinės valios tęsti žygį plečiant pilietinės laisvės ir demokratijos erdvę?

Likimo ironija: kol suvienytoji Europa sprendžia, kiek jai reikia „greičių“ kad galėtų judėti pirmyn, atkuntanti Sovietų imperija Lužnikuose bando savąjį greitį !

Regis, atėjo laikai, kai pavargti – reiškia pasiduoti.

Apie karines priemones įtakos plėtros procese, bent kol kas, Vieningosios Rusijos vadovai nekalba. Tik apie būtinybę per penkerius ar dešimtį metų iš esmės pakeisti kariuomenės bei karinio laivyno ginkluotę ir pasirengimo lygį. Bus brangu, bet tikrai padarysime – taip galima apibendrintai nusakyti Putino ir Medvedevo viešą įsipareigojimą karinėje srityje, kuri abiejų apibūdinta kaip prioritetinė.

Žinant, kokia ginkluotė telkiama Kaliningrado anklave, įsiterpiančiame į ES teritoriją, Rusijos vadovų kalbos apie gynybos išlaidų didinimą tikrai neskamba kaip stabilumo ir ilgalaikės taikos pažadas.

Pax Eurasiatica, kaip kadaise Pax Romana, reiškia tik du dalykus: dominavimą ir ekspansiją, tad verta dar kartą prisiminti S. Lozoraičio mums duotą priesaką: saugokit sienas!