Rusija gyvens po senovei. Tai yra ne taip, kaip pastaruosius ketverius metus, bet taip, kaip ji gyveno prieš tai tuos aštuonerius metus nuo 2000 m.
Savaitgalį realiai jau buvo paskelbta, kas sės į prezidento kėdę kaimyninėje valstybėje. Viena vertus, tai reiškia, kad nebus nieko nenuspėjamo. Su Putinu-prezidentu Lietuva ir pasaulis gyveno aštuonerius metus. Per tą laiką jis sukonstravo visą valdžios vertikalę, centralizavo regionų valdymą, „laimėjo“ antrąjį Čečėnijos karą. Šiuo laikotarpiu šoktelėjo naftos ir dujų kainos, todėl energetika iš ekonomikos sferos galutinai perėjo į politinę. Tuo metu tapo aišku, kad Putino asmenyje Rusija ilgisi Sovietų Sąjungos. Visas diplomatinis ir biurokratinis aparatas dėjo pastangas, kad sustabdytų NATO plėtrą į Baltijos valstybes ir užsitikrintų karinio tranzito iš Kaliningrado per Lietuvą galimybę. Bent jau du pastarieji siekiai nebuvo realizuoti tiesiogine žodžio prasme. Nors tiesa, JAV lyderiai bandė tuo laikotarpiu „pažvelgti Putinui į akis“ ir tikriausiai pamatyti geras intencijas už visų rusiškų iniciatyvų. Tuo metu buvo imta ieškoti JAV ir Rusijos starteginės pertnerystės. Deja, santykiai neatšilo taip, kaip norėjosi.
Kita vertus, pastaruosius ketverius metus, Putino-premjero laikotarpiu, situacija nebuvo itin kitokia. Rinkimai Rusijoje ir toliau priminė šou, o ne politinį veiksmą, Michailas Chodorkovskis liko kalėjime, kitų politinių kalinių, bent jau trumpais laikotarpiais, taip pat netrūko. Buvo nužudyti žinomi žurnalistai. Rusija kariavo su Gruzija. Ir tai jau buvo ne šalies vidaus konfliktas. Nė viena iš buvusių sovietinių respublikų energetiškai taip ir netapo nepriklausoma. Vienintelis skirtumas buvo tik taktikos.
Putinas ir Medvedevas žaidė gero ir blogo policininko žaidimą, visų pirma skirtą Vakarams. Putinas kalbėjo tai, ko iš jo tikėjosi vidaus publika ir tie išorėje, kurie vis dar jaučia nostalgiją Šaltajam karui. Mačo poza, griežtas reikalaujantis tonas, didžiavalstybės žodynas ir sovietinio mentaliteto propagavimas. Medvedevas buvo tas, kuris atitiko Vakarų lūkesčius – elgėsi ir atrodė kaip dauguma pasaulio šalių vadovų, kalbėjo apie šalies modernizavimą, pripažino, kad būtina tirti stalinizmo nusikaltimus, netgi atsiliepdavo į tokių šalių kaip Lietuva vadovų telefonų skambučius.
Yra manančių, kad viso to reikėjo ne tik kaip viešųjų ryšių akcijos, bet Medvedevo vakarietiškumas realiai pravertė pačiam Putinui-premjerui. Jis netrukdomas galėjo sukoncentruoti formalias ir neformalias galias vyriausybėje. Be to, Medvedevo kartais išsakoma ryžtinga nuomonė apie vidaus situaciją galėjo būti ir puikus pretekstas Putinui balansuoti įtakingas verslo oligarchų grupes, pavyzdžiui, atstovaujamą finansų ministro Aleksejaus Kudrino. Jeigu šioje prielaidoje yra tiesos, tai tikimybė, kad Medvedevas ilgai išsilaikys premjero poste, yra nedidelė. Į Rusijos istoriją jis greičiausiai įeis ne tiek kaip Medvedevas-prezidentas ir Medvedevas-premjeras, bet kaip Medvedevas-statytinis vienam ar kitam poste. Juo labiau, kad ir savo kalboje, sutikdamas kandidatuoti į prezidentus, Putinas pabrėžė, kad reikia daugiau dėmesio skirti ne sienų atvėrimui ar šnekėjimui apie tai, bet priešingai – nacionalinio verslo apsaugai. Platusis valdininkijos sluoksnis turėjo išgirsti: ateinančius ketverius metus liberalizmas ekonomikoje bus nemadingas. Kadangi Rusijoje ekonomika yra neatsiejamai susijusi su politika, tai joje liberalių idėjų sklaidos taip pat nebereikėtų tikėtis.
Nepaisant to, JAV lyderiai suskubo pareikšti, kad nesvarbu, kokie bus rinkimų Rusijoje rezultatai, jie tęs „perkrovos“ politiką. Angela Merkel taip pat pasiryžusi dirbti su bet kuriuo didžiosios kaimynės prezidentu. Deja, pats būsimasis prezidentas nutylėjo savo užsienio politikos tikslus. Mačo poza ta pati – „jūs siūlykite, o mes jau pasirinksime“. Iš Vakarų Rusijai ne kažin ko ir reikia – tik pinigingų rinkų turimiems resursams parduoti ir šiokio tokio bent jau fasadinio pripažinimo, kad su Rusija kalbamasi kaip su didele valstybe, su valstybe, kuri, lyginant su blogiausiais atvejais, bent jau karinės aviacijos prieš savo piliečius nenaudoja. Visa kita Rusijos politiniam elitui – tiesiog beprasmis aplinkos triukšmas.
Per visus vienuolika Putino-prezidento ir Putino-premjero metų nereikšmingu oro virpinimu buvo laikomi ir bandymai žaisti demokratinę ar modernesnę Rusiją. Opozicinės partijos Rusijoje yra registruojamos, politiniai lyderiai turi galimybes viešai pasisakyti, kai kurie net patenka į federalines ar vietines renkamas institucijas. Demokratinės jėgos tarpusavyje konkuruoja demokratiškai, tačiau jos nekonkuruoja su prezidentine partija. Priešingai, tai tos partijos nariai (saujelė jų) priima sprendimą, kas iš tų demokratų demokratiškai laimės.
Net neabejotina, kad 2012 m. vyksiantis šou „Rusijos prezidento rinkimai“ ir jų rezultatai patvirtins tai, apie ką beveik prieš keturis dešimtmečius rašė prancūzų filosofas J. Baudrillard. “Simuliacija yra daug pavojingesnė, nes visuomet leidžia daryti prielaidą, kad ne tik tai ką ji simuliuoja, bet ir pati tvarka bei įstatymas galbūt tėra simuliacija”. Tai, kas vyko šeštadienį Maskvos “Lužniki” stadione įkūnija šį teiginį praktiškai kaip idealus modelis.