Na, o ką tai reikštų atidėjus nuoskaudas į šalį ir paanalizavus, ką mes iš tikro vadiname išdavystės vardu? Juk tokie išblaivinantys susidūrimai su tikrove vyksta praktiškai kasdien – šeimose, tarp draugų ir verslo partnerių, darbovietėse. Akivaizdu, politika čia ne išimtis. Todėl kol kiti narsto, ką ne taip padarė Austrija, pasižiūrėkime, ką galėtume geriau padaryti mes patys?

Visų pirma, situacija rodo, kad turėjome nerealių lūkesčių, kad „neperskaitėme“ situacijos ir kad kiti mus vertina daug mažiau, nei mums patiems norėtųsi. Tai faktas. Mandagiau šnekant – skiriasi vertybinė orientacija. Ne taip mandagiai - tai reiškia, kad esame naivoki ir menkai tesuvokiame skirtumą tarp to, kas viešai sakoma, ir to, kaip yra iš tiesų. Na, tai dabar gavome dar vieną puikią progą pasitikrinti. Žiūrėk, dar kas nors pasakys, kad ir patylėtumėm, kaip jau yra buvę.

Šarūnas Navickis
Kad Lietuva yra „šalis, kur miega kapuos didvyriai“, žinome nuo mažens. Dabar laikas pažiūrėti, ko verti tų galiūnų ainiai. Pradėkime nuo to, kad šiandien pasauliniu mastu mes nieko ypatingo kaip ir nesukuriame – nei gero, nei blogo.
Negi neaišku, kokį lyginamąjį svorį turi kad ir labiausiai pagrįsta bei pikčiausiu tonu surašyta Lietuvos nota ir koks nors „nežymus“ didžiausio dujų tiekėjo raštas apie galimą kainų indeksavimą?

Štai čia ir tenka susivokti, iš ko galime rinktis, o susivokus – pasirinkti atsakingai. Vienas variantas – nuleisti uodegas (nes apie galvas šiuo atveju kalbėti neišeina) ir gailia veido išraiška susitaikyti su ta apverktina padėtimi, į kurią esame atbridę per visus tuos „savarankiškus“ metus. Kitas – rasti praktišką būdą, kaip padidinti savo valstybės lyginamąjį svorį tarptautinėje arenoje. Laikytis, kaip ligi šiol – tai yra nereikšti praktiškai nieko, o elgtis taip, tarsi reikštume – nebegalime ir pastarasis Austrijos poelgis tokios laikysenos vertę pakankamai iliustruoja.

Na, o dabar apie „praktišką būdą“, padarysiantį mus pasaulio gelbėtojais. Prašau nesijuokti, nes už mažiau šioje globalistinėje eroje vargu bau ką nors nusipirksi. Be to, panašių dalykų jau esame darę – tiek mes patys, stovėdami susikibę už rankų Baltijos kelyje, tiek mūsų bočiai Jono Sobieskio pulkuose gynę nuo turkų – ką? – ogi tą pačią Vieną. Kita vertus, tuo pačiu nusikratytume ir nepilnavertiškumo komplekso, taip nuosekliai mums skiepijamo iš visų pusių.

Klausimų „Ar yra ką gelbėti? Ar tai mūsų jėgoms? Ar realu?“ net kelti nederėtų. Kodėl? Ogi dėl to, kad tokie ir panašūs klausimai yra pats tikriausias kelias į pralaimėjimą, todėl į juos ir neatsakinėkime. Tiesiog neatsakinėkime ir viskas. Neeikvokime nei energijos, nei laiko, juo labiau, kad nei vieno, nei kito ištekliai nėra begaliniai.

Verčiau paieškokime argumentų arba susikurkime įtikinančią svajonę, kaip tai padaryti. Kad Lietuva yra „šalis, kur miega kapuos didvyriai“, žinome nuo mažens. Dabar laikas pažiūrėti, ko verti tų galiūnų ainiai. Pradėkime nuo to, kad šiandien pasauliniu mastu mes nieko ypatingo kaip ir nesukuriame – nei gero, nei blogo. Nei ekonominių inovacijų, nei intelektinių proveržių, pagaliau ir jokių krizių – uždarius senąją Ignalinos jėgainę net ir paskutinė galimybė prarasta. Tapome finansinių schemų ir visuotinio prasiskolinimo pelkės gyventojais, gerokai „sėdusiais ant kreditų adatos“. Kalbu apie visuotinę priklausomybę nuo bankų politikos: skolins – neskolins, duos – neduos; kitas klausimas – už kiek; jei kam kyla netaktiška mintis, kas bus, kai reikės grąžinti – premjeras automatu išpila „kaip nors vis tiek bus“.

Įdomiausia, kad jis teisus! Atrodo, kad taip, kaip jis mąsto (tiksliau – nemąsto) bemaž visi ir daro tai itin rimtais veidais. Tuo pat metu riedama į antrąjį krizės etapą, apie kurį prabyla Europos Sąjungos drąsesnieji, jau nekalbant apie „kremlinus“, o štai Barackas Obama tiesiai šviesiai pažada Amerikai „ekonomikos Armagedoną“. O štai ir paradoksas: minėtieji drąsesnieji – tai europarlamentarai Vytautas Landsbergis („ES yra paklydusi. Ir, mano manymu, ne tik neranda, bet ir neieško labiau pamatinio kelio savo būviui ir savo ateičiai“; žurnalas „IQ“) ir Viktoras Uspaskich („ES gali ištikti patikimumo krizė, jei ji nesiims priemonių sumažinti tarpui tarp savo kilmingų tikslų ir veiksmų (...)“; „www.uspaskich.eu“) Ar tai dar ne pakankamas skambutis, jog toje sistemoje dedasi kažkas labai rimto ir nelabai gero? Juk V.Landsbergio ir V.Uspaskich išankstiniu susitarimu įtarti niekaip neišeina, o štai išsakytos mintys panašios kaip du vandens lašai.

Šarūnas Navickis
Jau dabar pakankamai akivaizdu, kad visokie „union‘ai“, kaip ir netolimos praeities „sojuz‘ai“ tėra iš esmės butaforiniai dariniai sočiam politikos viršūnėlių ir su jomis susijusių mega korporacijų gyvenimui užtikrinti, ir jokių mūsų visų išgyvenimo problemų anaiptol nesprendžia. O problemų – kad ir šildymo – nuo to nė kiek nemažėja. Išlikti gi nori visi.
Lietuva – mes visi – galėtų ir turėtų rasti savyje pakankamai skambų balsą galintį europiečiams ir ne tik jiems į akis pasakyti, kad šitas kelias, kuriuo vis klupdami ir vieni kitus niuksuodami klibikščiuojame, geriausiu atveju suka ratu, o blogiausiu – veda į pražūtį. Jau dabar pakankamai akivaizdu, kad visokie „union‘ai“, kaip ir netolimos praeities „sojuz‘ai“ tėra iš esmės butaforiniai dariniai sočiam politikos viršūnėlių ir su jomis susijusių mega korporacijų gyvenimui užtikrinti, ir jokių mūsų visų išgyvenimo problemų anaiptol nesprendžia. O problemų – kad ir šildymo – nuo to nė kiek nemažėja. Išlikti gi nori visi.

Todėl ir dalyvauti šitame gyvybės ir mirties turguje reikia suvokiant, kad geriau tartis dėl išlikimo sąlygų tada, kai dar nereikia skaičiuoti sugriautų miestų ir iškastų kapų. Kol kas pasauliui tokio kelio pavyzdį rodo ne kas kitas, o Islandija, apie kurią smagu pasakyti „splendid little country“ (šauni maža šalis), kuriai prieš du dešimtmečius užteko drąsos ir padorumo pirmai pasaulyje pripažinti mūsų nepriklausomybę, o dabar – atsisakyti visų savo šalies piliečių sąskaita dengti bankines „kliurkas“.

Manote, didžiosios pasaulio šalys to nepastebi? Pastebi ir žino, kad su dešimtkart mažiau gyventojų nei Lietuva turinčia šalimi reikia skaitytis. Nes ten išsiveržiantys ugnikalniai gali sustabdyti skrydžius pusėje pasaulio, o prireikus susitikti neutralioje teritorijoje dviejų konkuruojančių supervalstybių vadovams, žiūrėk, ir vėl bus pasirinktas Reikjavikas.

Lietuvos Seimas, tuo tarpu, nė neskaitęs, kas ten parašyta, nubalsuoja „už“ ES konstituciją, Vyriausybė pasiskubina faktiškai nusikapoti energetines gijas ir visi bendrom jėgom tebeskalambija varpais, kaip ruošiasi įsivesti eurą, dar iki jį panaikinant. Žinoma, visa tai netrukdo garsintis, jog esame drąsi šalis. Na ir kas, kad Austrijos valdininkams taip nepasirodė, o štai su Rusija jie kalbasi kita kalba.

Todėl ir sakau, kad turime ir galime susirasti ir kitiems parodyti kelią, kuriuo visa Europa Sąjunga išbristų iš to liūno, kuriame sėdi, o jos šalys jau kuris laikas viena kitą vis pamurkdo dėl sausesnio kupsto. Išeitis, be abejo, yra, tik ji greičiausiai ne toje pusėje, į kurią stengiamasi rodyti. Kad būtų aiškiau, o ir norėdamas išvengti nereikalingų interpretacijų, paaiškinu, kad paskolų dengimas naujomis paskolomis veda ne tik į ekonomikos žlugimą, bet ir į dorines nelaimes – visų pirma į žmogaus kūrybiškumo nuvertinimą, o kartu su juo ir į darbo beprasmiškumą. Toliau tik masinės demonstracijos ir riaušės (tikėkimės, kad ne daugiau).

Baigdamas noriu pastebėti, kad žinomoje pasakoje „Karalius nuogas“ visiems matomą tiesą garsiai išsakė ne koks žymus dvariškis, o minioje stovėjęs vaikiukas. Taigi, tikrai ne svarbiausias ir didžiausias iš galimų veikėjų. Panašią žinią galima išskaityti ir sakmėje apie Nojaus arką, kai Dievas pasaulio išgelbėjimui pasirinko žmogų, nemačiusį jūros ir nieko neišmaniusį apie laivų statybą. Tuo tarpu „Titaniką“ statė geriausi specialistai...