Ir susiskirstymas į priešiškas vieni kitiems stovyklas – ne naujas dalykas Lietuvoje. Tik grupuočių pavadinimai priklauso nuo laiko. Buvo ekskomunistai ir landsbergininkai. Po to atsirado „elitas“ ir „runkeliai“. Dabar aiškiausia takoskyra yra tarp „valstybininkų“ ir „pilietininkų“.
Visais laikais, taip pat ir dabar, grupuotes vienas nuo kitų labiausiai skyrė ne tai, ką jos veikė, o išskirtinis tikėjimas tik savo tiesa ir manymas, kad visi kiti, kurie mano kitaip, yra blogis. Štai kodėl tarp dviejų polių niekada nebuvo įmanoma normali civilizuota diskusija. Diskusija neįmanoma dar ir todėl, kad nei viena pusė apie tai, ką ir kodėl galvoja, nekalba atvirai ir argumentuotai.
Tiesa, dabar vis daugiau reiškiasi tie vadinamieji pilietinininkai, nors vis sunkiau darosi atskirti, kuris dar jų gretose. Jie reiškiasi visais gyvenimo klausimais, o temomis, susijusiomis su teisėsauga, aukščiausiais institucijų pareigūnais, mano turintys išskirtinę teisę į vienintelę tiesą.
Dėl tokio uždarumo Lietuvos viešoji erdvė yra skurdi atvirų, argumentuotų diskusijų, kuriose tarp daugybės informacijos klaidžiojantis žmogus galėtų rasti orientyrą. Kuo tikėti, kas vyksta?
Kai baimė kausto aukščiausius sluoksnius, tikėtis, kad visuomenė staiga išlaisvės, naivu ir beviltiška. Štai kodėl visi, užkrėsti to valdžios beviltiškumo jausmo, arba skandina save nevilty, arba neria iš čia be jokio noro sugrįžti. Ir vienus, ir kitus vienija visiškas netikėjimas viešumu ir sveiku visuomenės protu bei galimybe atsirinkti. Jie tvirtina, kad visuomenė yra neišsilavinusi, jog ją reikia ugdyti, esą būtent todėl ji netikinti jais.
Bet viskas būtų kitaip, jei būtų kalbama. Apie savo atsistatydinimo/atstatydinimo priežastis nė žodžiu neužsiminė buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Povilas Malakauskas, kuriam į pabaigą užsiminus apie valdančiuosius drebėjo rankos. Viešoje spaudos konferencijoje apie dešiniųjų politikų spaudimą dėl konkrečių bylų prabilęs generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis staiga visiškai užtilo, jo vadovas iki vasario 23–osios Algimantas Valantinas apie politikų spaudimą kalba apskritai labai aptakiai.
Jei jau turi ką pasakyti, tai sakyk. Gal bent taip ką nors pakeisi, net jei tave ir „suvalgė“. O gal pareigūnai tiesiog neturi ką pasakyti? Argumentas – esą tegul dabar kalba vadinamieji pilietininkai, kuriuos vienija oligarcho Bronislovo Lubio žiniasklaida ir prie kurios svariai prisideda kito oligarcho – Dariaus Mockaus – žiniasklaida.
Įdomu, žinoma, ar jie pastebi, kad apie šiuos tylinčius ar tik puse lūpų apie patiriamą spaudimą prabylančius pareigūnus „Lietuvos rytas“ kalba tik pagiriamai arba nieko. Juk „nieko“ – taip pat pozicija. Klaniniam, grupiniam mąstymui, kuris nesuteikia teisės turėti savo nuomonę, išgyvendinti dvidešimties metų nepakako. Atvirkščiai, jis tik sustiprėjo. Juk nieko nėra stipriau už bailius, pamaloninamus dirbtinio dėmesio už oligarchų pinigus.
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
A.Zuokas ir jo oponentai žiūri į skirtingas puses
Vienos išvaldančiųjų partijų – Liberalų ir centro sąjungos – vidaus trintis akivaizdi, o į skirtingas puses dreifuojantys partijos nariai ieško naujų prieglaudų. Indrė Makaraitytė
Skylėta Lietuvos istorinė atmintis
Ar sugebėsime patys restauruoti savo istorinę atmintį, ar leisime kažkam tai padaryti už mus? Nors vis dar girdisi „patriotinių“ pasiūlymų išmesti Žaliojo tilto skulptūras į sąvartyną, tačiau istorikai tikisi, kad Lietuvoje įsigalės supratimas, jog istorijos neiškarpysi taip, kaip patinka. Rasa Navickaitė
Triskart valingesnis Kirkilas
Gediminas Vagnorius yra vienas labiausiai patyrusių Lietuvos politikų – stiprus ir užsispyręs. Bet ištikimas ne ideologijai ir net ne partijai, o situacijai. Kokiose situacijose jam teko atsidurti, primena Ignas Krasauskas.
Radioaktyviosios šiukšlės ieško vietos
Mūsų šalis įsitraukė į tarptautines diskusijas dėl branduolinių atliekų kapinyno. Britų spauda paskelbė, kad tokia vieta bus Rytų Europoje. Lietuviai griebėsi už galvų – ši vieta bus Lietuvoje. Kas vyksta? Džina Donauskaitė
Užtenka „gerinti“ savo istoriją, kurkime geresnę ateitį
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius ragina nuo retrospektyvaus mąstymo pereiti prie perspektyvaus. Stanislovo Kairio pokalbis.