Nepriklausomų Valstybių Sandrauga nėra ES, šioms šalims nereikia tarpusavyje derinti pozicijų vienu ar kitu užsienio politikos klausimu, tačiau daugumos jų reakcija (išskyrus Ukrainą ir Baltarusiją) į Rusijos ir Gruzijos karą buvo stebėtinai panaši: NVS šalys nebuvo linkusios remti vienos ar kitos pusės, jų lyderiai nesišvaistė žodžiais ir šykštėjo komentarų, o prireikus išsakyti savo poziciją vartojo nuosaikią retoriką. Gruzijos kaimyninės valstybės Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, susitikęs su Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu, pažymėjo, kad būtina „konsoliduoti pastangas siekiant taikos ir mažinant įtampą regione“. Kitos Gruzijos kaimynės, Armėnijos, Užsienio reikalų ministerija išplatino pranešimą, kad „Armėnija visada tikėjo, jog bet koks bandymas išspręsti konfliktą jėga yra pasmerktas žlugti: konfliktai turėtų būti sprendžiami remiantis laisvu žmonių apsisprendimu“.
Kiek aiškiau kalbėjo Kazachijos vadovybė, pabrėžusi, kad „buvo neprotinga Gruzijai siųsti savo karines pajėgas į Pietų Osetiją“, ir paraginusi siekti konflikto išsprendimo diplomatiniu būdu. Būdama didžiausia investuotoja Gruzijoje, Kazachija taip pat atsisakė milijardo dolerių vertės projektų: valstybinė naftos kompanija „KazMunaiGaz“ nusprendė nebestatyti Gruzijos uostamiestyje Batumyje naftos terminalo, o Kazachijos žemės ūkio ministerija pažymėjo, kad kitame Gruzijos uostamiestyje – Potyje – nebus statomas planuotas didžiulis grūdų terminalas. Galbūt Kazachija taip pasielgė tikrai vedama tik ekonominių sumetimų, tačiau karo nualintai Gruzijai milijardinės jos investicijos būtų reiškusios labai daug.
Kitų Centrinės Azijos šalių – Kirgizijos, Tadžikistano, Uzbekistano ir Turkmėnistano oficiali pozicija dėl Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto taip pat liko neišsakyta. Tiesa, Kirgizija, šiuo metu pirmininkaujanti NVS, nusiuntė savo delegaciją į Cchinvalį tarpininkauti derantis dėl taikių konflikto sprendimo būdų.
Išorės priešas gali sutelkti žmones valstybių viduje, kaip atsitiko Rusijoje ir Gruzijoje karo metu, o Ukrainoje Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas tik dar labiau išryškino (o gal ir pagilino) skirtumus, egzistuojančius tiek visuomenės, tiek politinio elito lygmenyse. Kai prezidentas Viktoras Juščenka kartu su kitų Europos valstybių vadovais keliavo į Tbilisį išreikšti paramos Michailui Saakašviliui ir pateikė alternatyvų scenarijų Gruzijos ir Pietų Osetijos konfliktui sureguliuoti, premjerė Julija Tymošenko atsisakė viešai kritikuoti Kremlių ir nepalaikė Aukščiausiojoje Radoje inicijuotos rezoliucijos, smerkiančios Rusiją, pripažinusią Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.
Ukrainos prezidento ir premjerės priešprieša dar labiau sustiprėjo, kai V. Juščenka, grįžęs iš Tbilisio, pasirašė dekretą, kuriame nurodoma, kad Rusija turi informuoti Ukrainos pareigūnus apie laivų ar lėktuvų išvykimą iš bazės Sevastopolyje, iš kur karo metu keletas karinių Rusijos laivų nuplaukė prie Gruzijos krantų Juodojoje jūroje, ir draudžiama be išankstinio suderinimo su Ukrainos vyriausybe kirsti jūrinę šios valstybės sieną. J. Tymošenko, savo ruožtu, palaikė prorusišką Regionų partiją Radoje balsuojant dėl įstatymų, apribojančių prezidento galias. Vėliau sekė prezidento ir premjerės kaltinimai vienas kitam išdavyste ir nestabilumo didinimu šalyje.
Lyg to dar būtų negana, Rusija apkaltino Ukrainą karo metu tiekus ginklus Gruzijai. J. Tymošenko pasinaudojo proga ir metė kaltinimus prezidentui, kuris, anot jos, kartu su Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba kontroliuoja visą ginklų prekybą.
Rugpjūtį vykusiame Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO), kuriai, be Rusijos, dar priklauso Kinija, Kazachija, Kirgizija, Tadžikija ir Uzbekija, viršūnių susitikime Dušanbėje pagrindine diskusijų tema buvo Rusijos ir Gruzijos santykiai. Nors ŠBO parėmė „aktyvų Rusijos vaidmenį palaikant taiką ir bendradarbiavimą“ Kaukaze, šalys narės, kad ir kaip spaudžiant Rusijai, nesvarstė Pietų Osetijos ir Abchazijos suvereniteto klausimo. Panašiai baigėsi ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) sesija Maskvoje rugsėjo 5 d. – Rusija tik iš dalies užsitikrino paramą savo politikai Kaukazo regione, nes nė viena iš KSSO šalių nepripažino atsiskyrusių respublikų nepriklausomybės.
Rusijos ir Gruzijos karas neprisidėjo prie stabilumo sustiprinimo ne tik Ukrainoje, bet ir visame Centrinės Azijos ir Kaukazo regione. Dvišaliuose ir ŠBO bei KSSO viršūnių susitikimuose Maskva stengiasi užsitikrinti paramą savo vykdomai politikai Gruzijoje ir visame Kaukazo regione, tačiau NVS valstybių parama Rusijai yra sąlyginė. Teritorinių pretenzijų viena kitai turi didesnė dalis NVS valstybių, regionų, kurie gali siekti didesnės autonomijos ar netgi nepriklausomybės, jose taip pat netrūksta, tad ir potencialių konflikto židinių yra nemažai. Ir nors daugelis NVS valstybių vadovų nemėgsta M. Saakašvilio taip pat, kaip jie nemėgsta bet kokios opozicijos, niekas netrokšta, kad su Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybe būtų sukeltas sniego gniūžtės efektas, galintis išjudinti visą Kaukazo ir Centrinės Azijos „tautų katilą“.