Pardavinėja didikų mėgtą desertą
Brandintus obuolių sūrius pardavinėjantys Vaida Sausytė ir Gvidas Paulius iš Utenos lygina, kad šiais metais prekyba sėkmingesnė nei pernai, ir teigia, kad prie sėkmės neabejotinai prisidėjusi šiųmetė daugybės pagyrimų sulaukusi kalėdinė miesto eglė.
„Nuo eglutės besidriekiančios girliandos sujungia visus prekybininkų namukus ir visa tai tampa viena bendra erdve, o žmonėms reikia bendrumo. Jie į Katedros aikštę ateina ne apsipirkti, o pažiūrėti eglutės, o kadangi mes dabar prie pat jos, nusprendžia dar ką nors parsinešti namo“, – dėsto V. Sausytė.
Vis dėlto turi ji ir pastabų – verslininkė pastebi, kad kalėdiniame miestelyje prekybininkų galėtų būti kur kas daugiau, trūksta ir grynai lietuviškų prekių.
„Miestelis per mažas, juk Lietuvos gamintojų yra tikrai daugiau. Pardavinėjama produkcija, mano manymu, turėtų būti labiau orientuota į lietuvišką kalėdišką dvasią. Pavyzdžiui, tokie yra šalia mūsų pardavinėjami meduoliai, kurių receptas siekia jau šimtą metų, žinoma, ir mūsų gaminami sūriai“, – savo nuomone dalijasi V. Sausytė.
Tai įrodo ant obuolių sūrių besipuikuojantys tautinio paveldo sertifikato ženkliukai. Rankų darbo sūriai, kaip pasakoja gamintoja, daromi pagal senas tradicijas, o pats receptas atkeliavęs iš valdovų rūmų.
„Tai vienas iš nedaugelio lietuviškų produktų, kuris nuo didikų stalo patekęs į žemesnį sluoksnį. Obuolių sūriu jis vadinamas tik dėl formos, dėl kurios lengviau jį džiovinti“, – aiškina ji.
Prekybininkei skaudu, kad tautinio paveldo šiemet deramai neįvertino šalies vadovė. „Per mugės atidarymą mūsų prezidentė labai nustebino. Delegacija viską apėjo, bet prie tikrai lietuviškais produktais prekiaujančių namelių nepriėjo. Visi laikraščiai išrašė, kad prezidentė nusipirko chalvos, o kur lietuviškų produktų palaikymas? Labai skaudu, o juk buvome net dovanų jai suruošę“, – nuoskaudą iki šiol jaučia verslininkė.
Saugo šeimos receptą
Pašnekovė vardija, kad obuolių sūrį galima valgyti kaip desertą, jis puikiai dera su varške, kai kurie su juo darosi sumuštinius, renkasi kaip garnyrą prie paukštienos arba kaip užkandį prie raudonojo vyno ar brendžio.
„Lietuviai nežino, kad šis produktas atkeliavo nuo didikų stalo. Daug kas iki šiol jį vertina kaip prasčiokų produktą, sako, kad tai nieko ypatingo, tokį sūrį virdavo močiutės, kad jį padaryti labai paprasta“, – kalba V. Sausytė ir skuba šiuos mitus paneigti.
Galbūt daugelis sugebėtų išvirti obuolių masę neprisvilinę puodo, svarsto ji, tačiau tikrai ne kiekvienas turėtų kantrybės ir tinkamų sąlygų sūrį sudžiovinti, o ši dalis pati svarbiausia. Šis procesas trunka 40 dienų.
„Mes viską darome kaip senais laikais, šildome kokline krosnimi, naudojame tą patį seną šeimos receptą. Jau kokia trečia–ketvirta karta darome obuolių sūrius, – pasakoja V. Sausytė. – Tradiciškai obuolių sūrį skanaudavome per Kalėdas. Rudenį, kai likdavo rūgščių obuolių, kurių niekas nevalgydavo, tuos sūrius padarę pakabindavo ir jie sudžiūdavo iki Kalėdų.“
Tiesa, dabar, prisipažįsta verslininkė, sūriams naudojami jau kitokie obuoliai – kadangi daugelis pirkėjų ieško produktų be cukraus, gamintojai renkasi saldžius lietuvių ūkininkų užaugintus obuolius.
Atkerta kainomis besiskundžiantiems pirkėjams
Dabar obuolių sūriai nebėra tik kalėdinis desertas. Šio lietuviško produkto gamintojai juo prekiauja ištisus metus. Atidaryti savo parduotuvę, kaip tikina, būtų per brangu, prekyba internetu neapsimokėtų dėl siuntimo išlaidų, tačiau jie džiaugiasi sėkminga prekyba įvairiose Lietuvos mugėse.
„Turbūt didžiausias pasisekimas – visos folklorinės šventės, pavyzdžiui, festivalis „Parbėg laivelis“, „Skamba skamba kankliai“ ir kitos. Turime nemažai nuolatinių klientų, o užsieniečiai mūsų sūrius perka kaip suvenyrus, nes jiems jau nusibodo šakočiai ir skilandžiai. Be to, mūsų sūrius galima išlaikyti net iki 7 metų, jiems tikrai nieko neatsitiks, – tikina V. Sausytė ir juokiasi, kad po sėkmingos mugės ar folklorinės šventės namo grįžta smarkiai užkimusi. – Pirkėjai labai dažnai bando mus egzaminuoti, klausia, ką, kodėl ir kaip darom, ar dedam tirštiklių ir pan. Bet jokių paslapčių nėra, tik juodas darbas.“
Ant prekystalio išdėlioti obuolių sūriai – kiekvieno skoniui: su riešutais, morkomis, agrastais, vyšniomis, medumi. O pats perkamiausias, lygių tarp kitų skonių jau kelintus metus, kaip sako gamintojai, neturintis obuolių sūris gardintas čili.
Vienas sūris kainuoja apie 5 eurus, kilogramas – 27 eurai. „Kai kurie pirkėjai skundžiasi didelėmis kainomis, sako: juk šiemet tiek daug obuolių, kodėl toks brangus sūris. Bet jūs pažiūrėkit, kokie brangūs, pavyzdžiui, grybai, kurių nė auginti nereikia. O kiek mes darbo įdedam“, – siūlo pasvarstyti ji.
V. Sausytė atskleidžia, kad nepigiai atsieina ir prekyba šventiniame miestelyje. Vien namelio nuoma mėnesiui prekybininkams kainavo po 1700 eurų.
Jaučiasi kaip danguje
Kita sūriais – tik jau iš karvės pieno – prekiaujanti mugės pardavėja Rita Dirvinienė linksmai prisimena akimirką, kai pasirašė prekybos kalėdiniame miestelyje sutartį.
„Labai brangu, tokios sumos nesitikėjom, o dar baudos nurodytos už vėlavimą ir pan. – pamačiusios sutartį išsigandom. O pasirašiusios ir verkėm, ir juokėmės kartu“, – su šypsena pasakoja ji.
Vis dėlto dabar sakosi nė kiek nesigailinti ir liūdinti, kad netrukus teks išvažiuoti. Moteris negali atsidžiaugti kalėdinės mugės organizatoriais – giria juos už tvarką ir pagalbą.
Ūkį Radviliškio r. turinti R. Dirvinienė savos gamybos sūriais prekiauja nuo praėjusių metų rugsėjo. Pernai, atvirauja ji, savo gaminių kalėdiniame sostinės miestelyje pardavinėti dar neišdrįso, tačiau šiemet negali atsidžiaugti nusprendusi surizikuoti.
„Jūs įsivaizduojat – dabar aš gyvenu viešbutyje, atsikeliu anksti, išvaikštau visą senamiestį. Jei jau nebeaišku, kur atsiduriu, išsikviečiu taksi. O dar pažiūrėkit, kur aš esu – prie nuostabios eglutės, jaučiuosi kaip danguje“, – pakiliai nusiteikusi kalba ūkininkė.
Mėnesio išvyką į sostinę pašnekovė vadina atostogomis. Tiesa, kas kelias dienas ji grįžta į savo ūkį – prižiūri, kad sūriai būtų švieži, supakuoti. Tuo metu prekybos namelyje mamą pavaduoja dukra – Vilniuje studijuojanti studentė.
Džiaugiasi mažomis kainomis
„Sūrius gaminame iš savo auginamų karvių duodamo pieno. Ūkyje – 30 karvių. Kol kas gaminame tik sūrius, o jais prekiaujame tik mugėse, kitaip nespėtume prižiūrėti gyvulių, – pasakoja prekybininkė ir priduria, kad pirkėjai kainomis nesiskundžia. – Dar neteko girdėti jokių skundų, o kai kurie sako, kad net per pigu. Tiesa, mudvi su dukra stengiamės važiuoti tik į didesnius miestus, čia žmonės labiau atsipalaidavę, o mažuose miestuose, atrodo, visi labiau pavargę, gal turi mažiau pinigų.“
Apie 400 g sveriantys sūriai kainuoja po 4 eurus, o perkant kelis sūrius daromos nuolaidos. Vienam po kito prie prekystalio prieinantiems pirkėjams R. Dirvinienė vis siūlo: 2 sūriai – 7 eurai.
Ūkininkė negali išskirti, kokio skonio sūrius pirkėjai labiausiai mėgsta, tikina, kad beveik po lygiai parduoda visus: su česnakais, su kmynais, kanapėmis, ciberžole, paprika ir bazilikais.
„Receptus galvojame su dukra, pačios darom bandymus ir ragaujam. Populiariausio skonio išskirti negaliu – perka visus. Galiu pasakyti tik nepopuliarų – žmonės nemėgsta saldaus varškės sūrio, pavyzdžiui, su cinamonu ir razinomis, tokio ir nedarom. Gero saldaus sūrio recepto dar neatradom“, – juokiasi ji.
