Metė gerai apmokamą darbą mieste ir pabėgo į gamtą
Kiekvienas žmogus gyvenime ieško sau mieliausios erdvės, kurioje būtų gera gyventi – Kristina Zaveckienė tiki tokią jau suradusi. Moteris prieš maždaug 11 metų pradėjo kurtis Krunų ekogyvenvietėje, Širvintų rajone. Šiuo metu su dukra Adele čia gyvena jau penktus metus. Iš viso Krunuose gyvena 9 šeimos, susikūrusios mažą jaukų pasaulį, kuriame laikosi savo taisyklių.
Ankstesnį gyvenimą Vilniuje moteris prisimena nenoriai. „Dirbau gerai apmokamą darbą, bet jo nemėgau. Nuo ryto iki vakaro sėdėjau prie kompiuterio ir dirbau tokiame skyriuje, kuriame pirmadieniais kolegos pradėdavo skųstis, kad dar tik pirmadienis, kitą dieną – dar tik antradienis. Penktadienį visi pralinksmėdavo, o sekmadienį jausdavau stresą, kad rytoj ir vėl pirmadienis. Pagalvojau, kad taip negalima gyventi“, – apsisprendimo akimirką prisimena pašnekovė.
K. Zaveckienė pradėjo lauktis vaiko ir nebegrįžo į darbą. „Tuomet viskas taip ir susiklostė. Negaliu sakyti, jog aš bėgau iš miesto. Čia esu ne pabėgusi, o sugrįžusi“, – tikina ji.
Visi moters darbai sukasi Krunuose: čia ji renka vaistažoles, gamina įvairias arbatas, prižiūri nedidelį bityną, o visai neseniai iš vaško pradėjo gaminti žvakes. Iš pradžių tai dariusi dėl savęs, vėliau suprato, jog taip gali turėti pragyvenimo šaltinį. Be šių veiklų, norintiems pailsėti nuo civilizacijos žmonėms sodyboje nuomojamas svečių namelis, kuris buvo pastatytas vos pradėjus kurtis naujoje aplinkoje.
Per visą gyvenimo ekogyvenvietėje laiką K. Zaveckienės galvoje neatsirado vietos minčiai, kad ir vėl pirmadienis. „Dažniausiai net neužfiksuoju, kuri šiandien diena. Jas galiu sekti pagal tai, kada vaikas eina į mokyklą“, – juokiasi ji.
Supančios gamtos nedrįsta keisti: kiti tai vadina betvarke
K. Zaveckienės teigimu, gyvenimas ekobendruomenėje išsiskiria didelės erdvės ir laisvės pojūčiu. Kai moteris pradėjo galvoti apie namo statybas, jos neviliojo maži užmiestyje statomų namų kiemai, kuriuose jai trūko privatumo ir jaukumo. Krunų ekogyvenvietėje erdvės netrūksta – tarp bendraminčių plyti pievos ir sodai, kieme visi gali jaustis visiškai laisvai.
„Kiekvienas sklypas yra virš hektaro ploto ir mums net nereikia jokių tvorų. Tarp sodybų sodiname alėjas iš medelių, krūmų, kuriomis ateityje galėsime pasivaikščioti, nueiti pas kaimynus“, – ateities planais dalinasi pašnekovė.
Jos sodyboje galima pastebėti daug natūraliai augančių augalų, tarp jų ir vaistažolių. „Kai viskas sužaliuoja ir sodyba prisipildo įvairių garsų, atvažiavę žmonės stebisi, kaip gražu. Šis vaizdas išties skiriasi nuo to, ką matome parkuose ar priemiesčio namų kiemuose. Juose trumpai kirpta žolė, kiekvienas krūmelis išdėliotas apgalvotai. Viso to čia nėra – kaip gamta sudėlioja, taip viskas ir auga. Kai kuriems gal tai ir atrodo betvarkė“, – šypsosi K. Zaveckienė.
„Yra miesto žmonės ir yra ne miesto žmonės. Aš iš tų ne miesto. Vaikystėje visos atostogos ir šventės praeidavo pas močiutę vienkiemyje ir visada jaučiau ilgesį natūraliai gamtai. Stengiuosi, kad ir šiandien mano sodyboje būtų kuo mažiau pakeistos gamtos“, – teigia moteris.
Gyventojai laikosi nerašytų taisyklių, svarbiausia – tyla
Krunų ekogyvenvietėje įsikūrusi moteris mano, jog Žemė nebuvo sukurta tokia, kokia yra dabar. „Per ilgą laiką žmonių puikybė ir godumas mus atvedė į tai, ką turime šiandien. Dabar didėja sąmoningumas, jau daug žmonių susimąsto apie savo minčių ir veiksmų pasekmes, apie švaraus oro, medžių, vandens išsaugojimą“, – pastebi pašnekovė.
Ekobendruomenė laikosi nerašytų susitarimų, kurie nėra priverstiniai, tačiau visi gyventojai jų sąžiningai laikosi. Vienas iš svarbiausių susitarimų yra palaikyti ramybę. „Esame susitarę išsaugoti tylą. Nenaudoti sunkios, stiprų garsą skleidžiančios žemės ūkio technikos, prietaisų, nešaudyti fejerverkų. Atėjus gyventi į tokią nuošalią vietą, prioritetas yra ramus gyvenimo būdas. Kiekvienas prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir nereikia laukti, kol kažkas kitas už tave padarys“, – bendravimo su kaimynais nuostatas vardina moteris.
Įprastai žmonės nusiperka sklypą ir tik tuomet susipažįsta su kaimynais, tačiau K. Zaveckienės atveju viskas vyko atvirkščiai. Dar iki įsikūrimo Krunuose, būsimi kaimynai dažnai susitikdavo įvairiose šventėse, susitikimuose, daug bendravo. „Ateidamas gyventi, galima sakyti, jau visą kaimą pažįsti. Visi vaikai čia yra tarsi bendri. Ne tik žinome vienas kito vardą ir pavardę, bet ir jaučiame vieni kitus“, – atskleidžia Krunų bendruomenės narė.
Gyvenvietėje statomi ekologiški būstai, tačiau moteris prisipažįsta, jog ne viskas juose yra ekologiška: „Stengėmės, jog namas būtų iš kuo natūralesnių medžiagų, tačiau vis tiek tenka panaudoti ir kitas, pavyzdžiui, cementą. Statyboje naudojome šiaudus ir molį, stogas nendrinis. Dauguma namus statosi patys, domisi įvairiomis technologijomis – namą irgi pasistatėme savomis rankomis.“
Aplinkiniai stebėjosi – kur jūs ten einat, į laukus?
Moteris pataria neignoruoti kūno siunčiamų signalų, jog atėjo metas pokyčiams: tai gali būti pervargimas darbe, nuolatinis galvos ar nugaros skausmas, dažnai sergantys vaikai. „Tada žmogus pradeda mąstyti, kodėl tai vyksta jo gyvenime – gal laikas pokyčiams? Gyvenant toli nuo miesto išsivalo mintys, galva neužsikemša nuo informacijos, akys nemato dirbtinų vaizdų, kurie skatina vartoti. Galiu sakyti, kad čia atradau save. Esu praėjusi etapus kaip ir daugelis miesto žmonių – anksti keltis į darbą, nuomotis butą, tada jį nusipirkti, po to pirkti dar geresnį butą už paskolą“, – pasakoja K. Zaveckienė.
Nors šiandien iš aplinkinių moteris sulaukia vien palaikymo, anksčiau būta įvairiausių reakcijų. Persikraustymas į naują, kitokią aplinką yra daugiau nei atidaryti duris ir tiesiog pasakyti „išeinu“. Būtent šis laikotarpis jai pasirodė pakankamai neįprastas. „Manau, kad jei pats abejoji, tai ir aplinkiniai sako, kad nesąmones darai. Iš pradžių gal ir neramu būna, bet po to nurimsti ir tikrai žinai – čia mano kelias. Žmonėms buvo keista, kad išėjau iš labai gero ir komfortiško miesto gyvenimo. Daug kas žiūrėjo didelėm akim – kur jūs ten einat į laukus, kaip jūs ten gyvensit, kodėl?“
Kiekvienas žmogus viską suvokia pagal savo asmeninę patirtį. Vaikystėje gyvenimo sunkumus patyręs tėtis K. Zaveckienei sakydavo, kad būdavo kaime užšąla vanduo. Šią istoriją šiandien ji prisimena su šypsena, nes gyvena patogiame name su šiltu vandeniu, dušu, elektra, internetu ir visais kitais patogumais. Moteris net paskaičiavo, jog šio namo išlaikymas kainuoja maždaug keturis-penkis kartus mažiau nei mieste, o vanduo kibire, kaip jau turbūt supratote, tikrai neužšąla.
Tėčio reakcija sukrėtė: tikėjosi palaikymo, bet jo negavo
Kalnuotės ekobendruomenės narė gydytoja-odontologė ir viena iš Lietuvos ekobendruomenių asociacijos įkūrėjų Irma Šorienė tikina, jog šiandien ekologijos sąvokoje jai telpa ne tik rūpinimasis supančia aplinka, bet ir švarios mintys, niekam nelinkinčios blogo. Tiesa, kelias į tokį gyvenimo būdą nebuvo paprastas. Jos tėvai gyveno bute, o užaugusi butą įsigijo ir pati pašnekovė, tačiau suradusi bendraminčių ryžosi pokyčiams.
Nusprendus gyventi ekologiškame būste už miesto, I. Šorienę labiausiai nustebino tėčio reakcija. Šis yra patyręs statybos inžinierius, todėl moteris visą laiką juo pasitikėjo labiausiai.
„Nusipirkau sklypą ir pradėjau galvoti apie namą. Vis pasakydavau jam, kad planuoju statyti ir tikėjausi, kad jis man patars, o jis tyli ir tyli. Maniau, reikia jam laiko pagalvoti, nes įprastai jis būna labai atviras ir bendraujantis. O jis tyli. Galop sulaukiau jo skambučio: mielas vaikeli, baik su tom savo nesąmonėm, egzotikom, rąstiniais namais, šiaudiniais stogais. Tau išvis to namo nereikia, bet jeigu nori, pastatysiu iš blokelių ir tu gyvenk jame“, – sukrėtusius žodžius prisimena I. Šorienė.
Tuo metu ji dar buvo neištekėjusi ir viską pradėjo daryti viena, o netikėta tėčio reakcija ją labai įskaudino ir sugraudino. „Po savaitės tėtis vėl paskambino. Klausia: vaikeli, kaip tu jautiesi, kaip gyveni? Sakau, ačiū tėveli už pokalbį, privertei mane permąstyti savo norus ir sprendimus. Kaip tik dabar žinau, kad noriu tik rąstinio namo ir tik su šiaudiniu stogu, jokio kitokio. Jis atsako: gerai, supratau, aš to ir norėjau, kada atvažiuoti pas tave į talką? Tėtis išties man daug padėjo ir net iki šiol padeda“, – džiaugiasi pašnekovė.
Vis dėlto namas iki šiol nėra pilnai įrengtas, nes buvo statomas 2007-2008 m. ir visus darbus pristabdė atėjusi krizė. „Buvo paimta ir paskola, nuomojom patalpas, kad susitaupytume. Žmonės į tai žiūrėjo įvairiai – vieniems tai buvo egzotika, o kitiems atrodė, kad labai išlaidauju, nes pasirinkimai nebuvo patys pigiausi“, – teigia I. Šorienė.
Namuose nejaučia sienų – gyvena tarsi gamtoje
Bendraminčių moteris atrado praktiniuose dvasinio tobulėjimo seminaruose, kurie ją įkvėpdavo. Netrukus ji pastebėjo, kad iš seminarų grįžus namo ir atsidūrus kasdienybėje pakili nuotaika ima blėsti, todėl su bendraminčiais pradėjo susitikinėti dažniau. Paskutinę šampano taurę ji iškėlė 2004 metais – nuo to laiko ji visiškai atsisakė alkoholio. I. Šorienės artimiesiems jos pokyčiai nepatiko, nes anuomet jiems tai atrodė nesuvokiama.
Ekobendruomenė rūpinasi ne tik aplinka, kurioje patys gyvena, bet ir vieni kitais bei švietėjiška veikla. Šiandien I. Šorienė dirba odontologe Vilniuje, tačiau tikina, jog gyvenimas toliau nuo miesto jai nekelia rūpesčių. Atstumą iki darbo, jei nėra kamščių, moteris įveikia per pusvalandį, o per kamščius, anot jos, užtrunka kiekvienas nepriklausomai nuo to, kur gyvena.
„Visa tai atperka ta akimirka, kai grįžti namo šalia miško, prūdo, gamtos, lengvai gali pastatyti mašiną. Išlipai iš jos, nusimetei batus, basomis perėjai per pievą, pasivaikščiojai, atsigavai, pasišnekėjai su gėlytėm. Įsivaizduokite, į kokią aplinką po darbo dienos grįžta žmogus, gyvenantis bute. O čia – pūkštelėjai į prūdą, išsimaudei, ir nuovargio kaip nebūta. Visiškai kitokia gyvenimo kokybė“, – teigia ji.
Šeima įsikūrusi rąstiniame name iš natūralių medžiagų. Moteris aplankydavo įvairius ekologiškus pastatus, kol išsirinko, kurias medžiagas norėtų naudoti savo namo statyboms. „Pajutau, kad natūralioje gamtoje gyventi plytiniame ar mūriniame name su skardiniu stogu visiškai nedera – jausmas toks, lyg gyventi kažkokioje skardinėje dėžutėje. Rodos, atvykai į gamtą, bet nesi gamtos dalis. Norėjau, kad namas turėtų ryšį su žeme ir dangumi. Draugai atvažiavę sako – pas jus nėra sienų, jūs gyvenate gamtoje“, – savo sprendimais džiaugiasi pašnekovė.
