- Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria žmonės, norintys įsivaikinti ir tapti globėjais?

- Svarbu žinoti, kad įsivaikinimas yra ilgesnis procesas negu globa, o įvaikinimo ir globos negalima tapatinti. Bendrai visiems įtėviams Lietuvoje didelis iššūkis yra nuspręsti, ko jie nori ir kodėl jie to nori. Kitas iššūkis yra susirasti tinkamos informacijos, nes šiuo metu internetiniuose puslapiuose ir spaudoje skelbiama labai prieštaringa informacija.

Globos ir įvaikinimo procesas vyksta sudėtingoje sistemoje, kurioje dalyvauja aibė institucijų, specialistų. Su dideliu iššūkiu susiduria mažesnių savivaldybių gyventojai – įtėviai ir globėjai, norintys įsivaikinti ir globoti, privalo baigti „Pride“ programos įvadinius mokymus, kurie vyksta 10 savaičių po tris valandas į savaitę. Mažuose rajonuose, kur įtėvių ir norinčių globoti skaičius nėra didelis, nesusidaro mokymų grupės, kuriose reikia surinkti bent po 6 asmenis.

Dar vienas iššūkis – norinčiųjų įsivaikinti ir globoti santykis su artimaisiais: kaip į šeimos ratą ateinantį vaiką žiūri jų globėjų ir įtėvių tėvai, kiti giminaičiai. Kiekvienos šeimos įėjimas į įvaikinimo procesą yra unikalus – vienai šeima tai gali sektis sunkiau, o kitai lengviau.

- Kokia pagalba šiuo metu teikiama globėjams bei įtėviams?

- Noriu akcentuoti, kad šiuo metu apie globą ir įsivaikinimą yra daug viešai prieinamos informacijos: galima pasiskaityti daug straipsnių šiomis temomis, pasidomėti geromis ir blogomis žmonių patirtimis. Tuo metu, kai 2008 m. pradėjo veikti globėjų ir įtėvių rengimo programa „Pride“, tiek daug informacijos dar nebuvo.

Vaikas ir žaislas

Tie žmonės, kurie nori įsivaikinti arba globoti, gali konsultuotis ir mes visada raginame juos skambinti. Tai nieko nekainuoja, o aš ragelį keliu bet kuriuo metu – tik ne tada, kai norima kažko paklausti viduryje nakties. Konsultacijų metu galima jaustis visiškai saugiai. Tuo metu neklausiame nei vardo, nei pavardės ar asmens kodo – tiesiog žmogus pateikia klausimą, o mes į jį atsakome

Noriu, kad žmonės drąsiai tuo naudotųsi todėl, nes kai jie bijo, abejoja ir galvoja be niekieno pagalbos, jie tiesiog pasensta savo norui. Taip pat visada kviečiame į renginius, kuriuose dalyvauja globojamus ar įvaikintus vaikus auginantys žmonės, turintys tame patirties.

Teikiama ir materialinė pagalba, kuri įtėviams ir globėjams yra visiškai skirtinga. Globėjai gauna įvairias išmokas, kurių įtėviai negauna, jei patys gali pakankamai užsidirbti. Įtėviai laikomi šeima, kuriai valstybės parama nepriklauso – materialinė pagalba jiems teikiama tik netekus darbo. Jei globojamas svetimas, giminystės ryšiais nesusijęs vaikas, gaunamos nemažos išmokos vaiko poreikiams patenkinti. Vis dėlto materialinė pagalba nėra pagrindinis rodiklis, lemiantis žmogaus globos ar įvaikinimo sprendimą.

- Kodėl įsivaikinimas ir globa vis dar yra jautri šalies problema?

- Matote, Lietuva neišsiskiria iš kitų valstybių. Jei atidžiau pasižiūrėsime, vaikai yra visur tokia jautri gyventojų dalis. Labai gaila, kad visose valstybėse atsitinka tokių atvejų, kai tėvai sunkiai suserga, įgyja priklausomybių, nusižengia. Visose valstybėse tokių tėvų vaikai yra paliekami.

Priklausomybė

Situacija Skandinavijos šalyse, Vokietijoje ir Anglijoje skiriasi tik tuo, kad jie jau yra praėję tam tikrus etapus ir turi normalią sistemą. Tuo metu mes tebeturime tradiciją kuo greičiau paimti vaikus iš šeimos ir išties mažai pagalbos suteikti biologinei vaiko šeimai. Nuo užsienio šalių skiriamės prevencine pagalba vaiko tėvams – kitose Europos Sąjungos šalyse 65 proc. vaikų sugrįžta į biologines šeimas, o Lietuvoje jų skaičius siekia vos 10-15 proc.

Problema ta, jog tuomet, kai vaikas paimamas iš šeimos Lietuvoje, pati šeima gauna labai mažai pagalbos, kuri yra tiesiog priežiūrinė ar nurodomoji.

- Kaip keičiasi žmonių požiūris į įsivaikinimą? Kokias ateities prognozes galima numatyti?

- Manau, jog požiūris ir nuostatos vis gerėja. Į vaikus išties pradedama žiūrėti kaip į normalius piliečius, o ne kaip į daiktus. Tiesa, pereinamasis laikotarpis yra labai jautrus laikotarpis vaiko nenaudai, kuomet visi viską dėl jo daro, bet jo paties nuomonės niekas nesiklauso.

Dirbdamas pastebiu tam tikrus mitus apie tuos vaikus, kuriuos augina globėjai ar įvaikintojai. Vienas iš tokių mitų – blogas elgesys perduodamas genais, taip pat ir paleistuvystės genas. Tuo tikint į vaiką žiūrima kaip į pasmerktą nesėkmei, nors ir yra įrodyta, kad tokių genų nėra. Pastebiu, kad šie auklėjimo mitai nebėra tokie gajūs visuomenėje, kaip anksčiau.
Vaikas ir šuo

Dar vienas mitas – sakoma, jog tik gavusieji beržinės košės užauga normaliais žmonėmis. Kalbant apie globojamus ir įvaikintus vaikus, tai jokiu būdu neleistina, nes tai daro trigubą žalą. Visi tie vaikai yra ir taip sužaloti.

Viena iš tėvų palikimo tragedijos raiškų jų gyvenime vyksta per elgesį, kuris dažnai nėra toks geras. Dėl to dažnai darželių ir mokyklų bendruomenės sako – pasiimkit tą negerą vaiką, jūs esate nevykę tėvai. Taip neduodama laiko įtėviams, globėjams ir vaikams pasveikti, o tai yra didelė bėda Lietuvoje. Todėl dažniausiai visi vaikus įvaikina iki 3 metų, kad jie būtų mažiau traumuoti.

- Kokiomis priemonėmis žmonių požiūrį į globą būtų galima pakeisti?

- Tai, kad bendra situacija šiuo metu gerėja, dar nieko nereiškia, nes visada gali pablogėti įvykus kokiam nors vienam įvykiui. Aš manau, kad požiūrį gali pakeisti nuolatinis visuomenės švietimas, tikrų istorijų pasakojimas.

Džiaugiuosi, kad kuriasi Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacija – tai yra nuostabu. Ją sudaro 500 asmenų, kuriuos visada raginau susiburti – kiekvienas iš jų yra įsivaikinęs arba globojantis vaikus. Sausio 10 d. vyko steigiamasis susirinkimas. Perteikdami savo patirtis, mes pereiname į visai kitą lygmenį – nuo kritikos ir dejavimo prie labai konkrečių pasiūlymų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (36)