Laiške ji rašė, kad laikytis teises vasarą ar kitu metų laiku, kada vyrauja geros eismo sąlygos, – neapsimoka, o tokiems vairuotojams žiemą privalomai turi būti skirtos papildomos pamokos.
„Vairuoti mokiausi šią vasarą, o egzaminą išsilaikiau spalį. Tiesiog vasara atrodė patogiausias laikas, be to, visi ragino laikytis teises būtent tada, nes žiemą greičiausiai neišlaikysiu ar išlaikyti bus labai sunku, nesuvaldysiu mašinos, pasimesiu, nematysiu eismo juostų ir t.t. ir t.t.
Taigi mokiausi vairuoti vasarą, o spalį jau išlaikiau egzaminą ir tai padariau iš pirmo karto, kuo labai didžiavausi. Nepaisant to, turbūt normalu, kad gatvėse jaučiausi dar labai nedrąsiai, visko bijojau, ypač kitų vairuotojų – jaučiausi kliuvinys, nors realiai kliuviniu nelabai ir buvau. Gal tik keliose situacijose, pavyzdžiui, kai žinodavau, kad greit reikės sukti į kairę – iš anksto užimdavau antrą juostą, nes rikiuotis tiesiog bijodavau, bet, nepaisant to, kad važiuodavau netgi greičiau nei leistinas greitis, visi vis tiek demonstratyviai lenkdavo, nervindavosi, kadangi esu „klevelis“.
Tas didelis stresas atslūgo gana greitai ir jau po kelių savaičių jaučiausi daug laisviau, o po kiek daugiau nei mėnesio pradėjau mašinoje klausytis muzikos, ko anksčiau negalėdavau daryti. Jau visai džiaugiausi ir kitiems pajuokaudama tvirtindavau „Aš puikiai vairuoju, aš tiesiog puiki vairuotoja“, tačiau tokie pajuokavimai labai greit baigėsi, atėjus šalčiui, ledui, sniegui ir kitiems baisiems dalykams.
Pirmas susidūrimas buvo labai nemielas – negalėjau normaliai išvažiuoti iš kiemo. Pradedu važiuoti, užvažiuoju ant ledo ir girdžiu kaip viskas pradeda traškėti po apačia. Turiu apsisukti aikštelėje, darau posūkį, bet suprantu, kad mašina sukasi daug labiau nei kad aš suku. Taip vos neįvažiavau į kitą automobilį.
Tada išriedėjau į apledėjusias gatves ir nesupratau, kas darosi. Baisiausia, kad bandai stabdyti, mašina kaip ir stabdosi, bet garsas – klaikus, toks jausmas lyg ten apačioje kažkas kažką gremžia, kažkokios detalės trinasi viena į kitą. Galvojau, kad mano automobilis sugedo ir tai jau viskas. Grįžusi namo dar įrodinėjau tėvams, kad mano automobilis sugedo, kad kažkas negerai, jis skleidžia klaikų garsą stabdant ir reikia kažką daryti.
Kitą rytą išsiruošiau iki „Panoramos“ su mama ir, kai stabdant pasigirdo vėl tas pats garsas, su pasididžiavimu pareiškiau: „Matai, matai, aš juk sakiau, juk nemelavau“, bet mama tik nusijuokė ir pasakė, kad čia tiesiog suveikė stabdžių antiblokavimo sistema ABS ir dėl to toks keistas garsas. Akimirką dar nepatikėjau, galvojau, kad ji tiesiog mane ramina, bet paskui apsiraminau.
Kitas susidūrimas su ledu ir sniegu buvo tada, kai važiavau į kaimą. Kelyje Vilnius – Kaunas viskas buvo ramu, lauke buvo labai šalta, bet švietė saulė, todėl vairavosi smagiai, kol nenusukome kaimo link, į dviejų juostų asfaltuotą keliuką. Atrodytų, viskas normaliai, bet kelio kraštai iš abiejų pusių buvo pasidengę ledu ir truputį ant kraštelio užvažiavus ratu – sumėtė ne juokais. Pajutau, kaip labai staigiai galima visiškai prarasti mašinos kontrolę. Nors nieko blogo neatsitiko, patyriau šoką, todėl likusius kilometrus iki kaimo važiavau įsitvėrusi į vairą ir vidury kelio, kad daugiau neužvažiuočiau ant to ledo. Bet kur kas blogiau, mano manymu, yra provėžos. Važiavau nuo Trakų Aukštadvario link, o visą naktį snigo, todėl sąlygos buvo ne pačios geriausios. Važiuojam, visa mašina pilna žmonių, ir tik matau, kaip priešais mane vilkikas važiuoja mano provėžoje. Tada jau pradėjau rėkti ant visos mašinos ir net su rusiškais keiksmažodžiais, bet, laimei, vilkikas tiesiog pasitraukė. Nežinau, kas ten buvo, gal koks sniego kalnas, gal kažką kitą apvažiuoti turėjo ar aplenkinėjo, bet buvo tikrai baisu.
Bet didžiausias košmaras buvo tada, kai antrą kartą važiavau į kaimą ir užšalo purkštukai. Tai tikrai buvo tragedija. Kelis kartus stojau, nes nieko nemačiau, stiklus purvu nuolat taškė lenkiantys automobiliai, o valytuvai tik dar labiau gadino reikalą, nes visą purvą lange „išmaldavo ornamentais“. Kelis kartus teko stoti, nes važiuoti buvo neįmanoma, o kadangi nieko nemačiau ir buvau panikoje, vis nusukdavau ne ten kur reikia – šalia Grigiškių norėjau nusukti į degalinę, o iš tos baimės nusukau į pačias Grigiškes. Stovėjau šalia kažkieno namo ir intensyviai valiau langus sniegu, ir taip kelis kartus. Tai buvo baisiausia mano kelionė – baisesnė už visas kitas. Nuo tada visada prieš važiuojant patikrinu, ar veikia purškikliai, bet šiaip vairuoti išvis vengiu. Geriau iš viso nevairuoti žiemą, nes kiekvieną kartą man atrodo, kad patirsiu infarktą.
Iš viso manau, kad tiems, kurie lankė vairavimo pamokas tuo metu, kada eismo sąlygos nebuvo blogos, žiemą turėtų būti skirtos papildomos pamokos, nesvarbu, ar jie jau turi teises, ar ne. Supraskite – tai labai pavojinga, o imti papildomų pamokų specialiai ir už jas mokėti – nedaug kad norės. Žinoma, galėtų būti taip, kad tie, kurie lankė vairavimo pamokas vasarą ar kitu laiku, kada eismo sąlygos daugmaž palankios, galėtų būtų įpareigoti pasiimti porą pamokų, atėjus žiemai.
Tačiau kaip tai vyktų ir kaip reikėtų sukontroliuoti, ar žmogus, kuris lankė pamokas, pavyzdžiui, lapkričio mėnesį, jau patyrė tas blogas eismo sąlygas ir jam nebereikės imti tų privalomų pamokų, – aš nežinau. Kol kas man sunkiai tai įsivaizduojama. Aš pati galvoju savo noru paimti papildomų pamokų tam, kad tvirčiau jausčiausi, tačiau tikrai nemanau, kad daug kas paseks mano pavyzdžiu. Visgi tai turėtų būti apgalvota ir vairavimo mokyklos turėtų sudaryti galimybę turėti kokias dvi pamokas žiemos metu, nes nepatyrę vairuotojai slidžiame kelyje – didelė grėsmė visiems eismo dalyviams“, - dėstė savo nuomonę Jurgita.
DELFI susisiekė su kelių vairavimo mokyklų atstovais, kurie pateikė savo nuomonę dėl Jurgitos aprašytos laiške situacijos.
Sutinka, kad būtų naudinga, bet ne per prievarta
Vairavimo mokyklos „Dorkanas“ saugaus eismo mokytojas Darius Kanapinksas patvirtino, kad visiems, kurie teises laikėsi vasarą, pavasarį ar rudenį, papildomos vairavimo pamokos žiemą – būtų labai naudingos, tačiau vis dėlto jos neturėtų būti priverstinės, o žmogus turėtų pats sąmoningai suvokti, kad jam jų reikia. „Tie, kurie teises laikėsi, tarkime, vasarą, kaip bebūtų gaila, nėra patyrę slidžios dangos ir nežino, ką tai reiškia, todėl buvo daug pasvarstymų, kad pradedantieji turėtų turėti ir ekstremalaus vairavimo pamokų, bet mano nuomonė apie ekstremalų vairavimą truputį „kreiva“, nes per jas tu turi iššaukti tą slydimą, o žiemos metu pajunti tą visai kitaip. Be to, daug kam tas ekstremalus vairavimas yra tiesiog elementari atrakcija ir jiems labiau tai yra ne patirties, o tiesiog faina“, - sako jis.
Kad tokios privalomos pamokos teoriškai gal ir būtų naudingos svarsto ir vairavimo instruktorius, A. Žukausko Vairuotojų ruošimo centro direktoriaus pavaduotojas Gintautas Bertašius. Jis sako, kad apskritai geriau turėtų būti geriau sureguliuoti įstatymai, daugiau iniciatyvos galėtų parodyti ir pačios vairavimo mokyklos, nes dabar beveik visos siūlo tą patį minimaliausią variantą – 30 akademinių valandų vairavimui ir viskas.
„Bendra diskusija su visuomene ir vairavimo mokyklomis turėtų būti, galbūt kažkas išsirutuliotų, nes žmogaus priversti visgi negali. Galbūt tai galėtų būti priverstinis patikrinimas, nes, pavyzdžiui, dabar jau patapo taip, kad tik 18 metų sueina ir jau turi gauti ir brandos atestatą, ir vairuotojo pažymėjimą. Paskui atsitinka taip, kad kelis metus tas pažymėjimas guli stalčiuje ir žmogus įgūdžius apskritai praranda, o jokio priverstinio tikrinimo šiai dienai nėra. Manau tai įstatymiškai turėtų būti padaryta. Norvegijoje, pavyzdžiui, tos vairavimo programos yra ilgos, kiek man teko girdėti. Nesu labai tiksliai susipažinęs, bet kiek žinau, jie turi tam tikrą pamokų kiekį vasarą, tam tikrą – žiemą, tam tikrą kiekį tamsiuoju paros metu. Aišku, ten taip griežtai gal ir dėl to, kad jie ir sniego daugiau turi, žiemos rimtesnės. Žmonės, aišku, nori greičiau ir pigiau, bet saugumo dėl to yra mažiau. Jei išdėstyti tas pamokas tam tikrais periodais – kitoks ir jausmas prie vairo būtų“, - sako jis.
Svarsto, ar nemokama pamoka pasiteisintų
G. Bertašius svarsto, kad, jei Seimas priimtų dabar diskutuojamus įstatymo pakeitimus, jog asmuo galėtų mokytis vairuoti nuo 16 metų, gal tai ir padėtų spręsti šią problemą, tačiau ji būtų aktuali tik tiems, kas laikosi teises 16-18 metų. „Jaunesnių žmonių motorika greičiau vystosi, tik gal mentalitetas dar ne toks, todėl čia, aišku, diskutuojama. Bet jei tas mokslas išsitęstų ir tam tikras skaičius pamokų galėtų būti vasarą, tam tikra dalis – žiemą, kai būna plikledis, pradeda pustyti, - gal ir neblogai. Dabar, kai mokosi mokinys nuo 17 metų, stengiamės visko neišvažinėti vien vasarą, pasilikti ir žiemai – tai vienas iš tokių variantų galėtų būti“, - sako jis.
Vyresniems žmonėms vairavimo mokykla tegali pasiūlyti paimti papildomas pamokas, jos gali būti rekomenduojamos, gali būti sudaryti speciali programa, bet privesti eiti į tokias pamokas – mokykla tikrai negali.
„Sutinku, kad pavojai yra, bet kiek mąstau dėl tų privalomų pamokų – niekaip netelpa galvoje kaip jas galima būtų padaryti privalomas. Be to, juk žiemos žiemoms nelygios, - svarsto jis. - Geriausia, kad pats žmogus ateitų ir pasakytų, kas jam nesiseka ir tokių mokinukų mes turime, kurie, nors ir turi jau teises, – nesijaučia stiprūs. Tada jie tiksliai pasako, kaip aš vadinu, simptomus ir tu žinai, kurioje vietoje tiksliai jam reikia padėti, ar parodyti kaip ABS tiksliai veikia, ar dar kas. Dėl ABS tai aš ir vasarą stengiuosi parodyti kaip ji veikia – išlipi ir palygini, kur sustojimas buvo su ABS ir be. Ir įdomumas tame, kad be ABS tu sustoji arčiau. Bet tai yra geras dalykas, dėl kurio automobilis išlieka valdomas, todėl reikia tą parodyti, kad žmogus nebijotų. Jis turi suprasti, kad stabdymo metu rankos ir kojos turi veikti atskirai, ir suvokti, kodėl taip turi būti.“
Siūlo pradėti mokytis žiemą
Darius Kanapinskas apskritai mano, kad dabar, kai keliai slidūs ir dažnai sninga, yra pats geriausias metas mokytis vairuoti, nors tai patinka ne visiems. „Dabar kaip tik turiu B kategorijos grupelę, gal kokių 14 žmonių. Bet nemažą dalį,o ta nemaža – tai gal kokių 12 žmonių, niekaip negalima prikalbėti eiti vairuoti. Taip, tai sudėtingas periodas, mokiniai labai pavargsta, bet tai yra maksimali patirtis“, - sako jis.
Tie, kurie turi laiko mokytis vairuoti tiek žiemą, tiek kitais metų laikais, D. Kanapinskas siūlo išdrįsti mokytis būtent žiemą, nes paskui vairuoti nebus taip baisu ir nekils tokių problemų, kada vairuoti žiemą tiek baisu, kad išvis nesinori. „Aš tik už. Kas eina mokytis per šaltį, šlapdribą – patirtį gauna visokeriopą. Ir valytuvus įsijungia, ir visos galūnės gali dirbti atskirai – taip galima išmokti, kaip jas sujungti į vieną sistemą. Taip ir turi būti, o ne kaip kokį pavasarį, kada paukščiukai čiulba, oras gražus, o per visą mokymąsi net valytuvų neina įsijungti“, - sako jis.
G. Bertašius pataria tiems, kurie turi galimybių rinktis, pradėti mokytis vairuoti rudeniop. „Išgąsdina galbūt ne žiemos sąlygos, o tas perėjimas, todėl geriausia rudeniop mokytis, kada spėji įgyti įgūdžius, o, patekęs į žiemą, pajauti slydimą, kitokį stabdymą ir gali suprasti kokį greitį reikia pasirinkti posūkyje, kaip stabdyti ir panašiai. Sakyčiau taip – mokytis geriausia arba žiemą, arba pradėti rudenį ir užbaigti žiemą“, - teigia jis.
Nors kai kurie vengia mokytis žiemos laiku vien dėl to, kad jaudinasi dėl egzamino laikymo prastomis sąlygomis „Regitroje“, G. Bertašius ragina nebijoti ir sako, kad tikrai nebus sunkiau nei kitu metų laiku. „Tie, kurie mokėsi vairuoti žiemą – tai tiems tikrai nebus sunkiau, gal kaip tik drąsiau, nes, kai jaučiame žiemines sąlygas, ir patys atsargiau vairuojame“, - sako jis.
