Iš tiesų išbandymų L. Dovydėnienei gyvenimas nepagailėjo. Nuo mažų dienų jai teko kovoti su ligos komplikacijomis, prikausčiusiomis ją keleriems metams prie lovos, vėliau ištverti kelias operacijas, kad galėtų judėti. Sunkiu gyvenimo momentu ją išgelbėjo sprendimas kaupti pinigus. Jei ne šis sprendimas, nežinia, ar ji galėtų vaikščioti.
Šiandien ji džiaugiasi, kad milžiniški skausmai liko praeityje, o ji gali laisvai užlipti laiptais, kilnoti anūką. Jau būdama pensinio amžiaus, moteris pati gyvenimui metė iššūkį – toliau dirba, aktyviai gyvena ir nežada sustoti.
Kelerius metus gulėjo prikaustyta prie lovos
Sveikatos problemos moterį užklupo dar vaikystėje. Kaip ir daugelis vaikų ji sirgo vėjaraupiais – liga, kuri paprastai laikoma „nekalta“ ir vaikiška. Persirgusi, mergaitė kojoje pradėjo jausti didelį skausmą, tačiau niekas neįtarė kažko blogo, kol skausmas pasidarė iš tiesų nevaikiškas: „Koja trumpėjo, plonėjo, žiūriu, jau paeiti negaliu. Gydytojai pusę metų dar nerado problemos, vėliau tik pasakė, kad tai komplikacijos po vėjaraupių – klubo sąnario galvutė pakeitė formą, susiaurėjo.“
„Gulėjau visa sugipsuota – koja iki klubo buvo sutvarstyta visiškai nepajudinamai. Buvo paskirtas tempimas, tempė koją ir taip daugiau nei dvejus metus. Tokie metodai buvo tada, toks gydymas. Buvo tikrai sunku, labai išgyveno tėvai. Jie gyveno Biržuose, o sanatorija buvo Užugiriuose, todėl ne taip dažnai galėjo atvažiuoti, bet aš buvau kantri. Vaikai net lėles atimdavo, nes net atsisėsti negalėjau – guli ir verki“, - prisimena ji.
Vis dėlto, po lovoje praleistų dviejų metų mergaitė galėjo laisvai judėti, lakstyti kieme su draugais ir mėgautis jaunomis dienomis. Tai tęsėsi, kol jai suėjo 30 – tada skausmai grįžo dar didesne jėga.
Skausmas smogė dvigubai
„Kai man suėjo 30 metų, labai sulėtėjo medžiagų apykaita, prasidėjo žvėriški, tiesiog žvėriški skausmai. Labai smarkiai šlubavau, vos galėjau paeiti ir tai tęsėsi iki pat 47-erių metų, kol man buvo padaryta klubo sąnario operacija“, - sako ji.
Moteris ilgai turėjo laukti ligonių kasose, kad naujas klubo sąnarys jai būtų kompensuotas, tačiau gydytojai iš karto pasakė – kompensuojamas sąnarys moteriai tik nuims skausmą, laisvai judėti ji negalės, tam reikalinga brangi klubo sąnario detalė. Kadangi L. Dovydėnienė gyveno gana sunkiai, turėjo viena išlaikyti vaiką – susitaupyti pinigų nebuvo jokios galimybės. Vis tik noras judėti buvo stipresnis, todėl geresniam sąnariui gauti jai teko imti paskolą, įklimpti į finansinius sunkumus.
„Tada tai buvo labai sudėtinga operacija, į šlaunį tvirtino metalo keramikos lydinį su titanu, kelias savaites dar turėjau gulėti lovoje, vėliau buvo reabilitacija. Dabar, žinau, tos operacijos labai dažnai daromos ir nėra tokios sudėtingos, žmogus kad ir kitą dieną gali stotis ir eiti“, - sako L. Dovydėnienė.
Po operacijos moteris vėl galėjo džiaugtis gyvenimu, žaisti su anūkais, dirbti, bėgioti. Tačiau netrukus užgriuvo dar viena nelaimė – sunkiai susirgo L. Dovydėnienės mama. Trejus metus ji gulėjo suparalyžiuota lovoje, todėl ja kruopščiai rūpinosi dukra.
„Buvo siaubinga – reikėjo tampyti, kilnoti, vartyti paralyžiuotą žmogų. Kojos skausmai atsinaujino, svarbiausia, kad negalėjau net sėdėti ar gulėti. Tas skausmas atsirasdavo būnant ilgiau vienoje pozoje, todėl ištisas naktis kankinausi, nerasdama sau vietos, negalėdama atsigulti. Nepadėjo nei vaistai, niekas“, - prisimena ji.
Nors moteris manė, kad pakeistas sąnarys tarnaus jai visą gyvenimą, ji buvo neteisi – sąnarį vėl reikėjo keisti. „Man pasakė, kad per daug aktyviai gyvenau – sąnarys susidėvėjo“, - sako ji.
Išgelbėjo sprendimas kaupti
Antrai operacijai L. Dovydėnienė pinigų nebeturėjo, tačiau ją būtinai reikėjo daryti. Tuo metu pagelbėjo prieš dešimtį metų priimtas sprendimas – kaupti. Kaupė moteris ne kojinėje ir ne banko sąskaitoje, kaupė ji antros pakopos pensijų fonde. Sulaukusi pensinio amžiaus, ji galėjo pasiimti sukauptus pinigus ir apmokėti operaciją.
„Tada prieš dešimtmetį, kaip man buvo 50 metų, į darbą tiesiog atėjo bendradarbės vyras ir pradėjo pasakoti apie tuos fondus. Prisimenu, kad skeptiškai į tai žiūrėjau, sakiau, kad man neapsimoka, juk tik 10 metų iki pensijos liko, ką čia prikaupsiu“, - sako ji.
Tačiau L. Dovydėnienė, kaip ir daugelis, pagalvojo apie jos laukiančią senatvę ir vis dėlto nusprendė, kad taupus – visada laimi. Tada ji net pagalvoti negalėjo, kad laukia antra operacija ir kaip stipriai jai reikės tų pinigų.
„Man pasisekė. Labai netikėtai ir greitai tie pinigai pasitarnavo, dėkingas laikas pasitaikė. Be to, dabar ir tos operacijos lengvesnės, viskas progresyvu, mūsų traumatologai gerai dirba. Kitą dieną be jokių problemų galėjau keltis ir eiti, - šypsodamasi pasakoja L. Dovydėnienė. – 60 metų juk, prieš tai negalėjau nei dirbti, nei vaikščioti, o gyventi juk norisi dar“, - pabrėžia ji.
Pagelbėja ne visada
DELFI nusprendė pasidomėti, ar pensijų fonde kaupiamos lėšos gali pasitarnauti kiekvienam kaupiančiajam, kai jį ištinka nelaimė.
Paaiškėjo, kad L. Dovydėnienei pasisekė, jog antros operacijos prireikė jau būnant pensinio amžiaus. Kitu atveju, pensijų fonde kauptais pinigais ji negalėtų pasinaudoti, nesvarbu, kad tai jos pačios kauptos lėšos.
„Danske Capital investicijų valdymas“ generalinis direktorius Darius Kuzmickas pripažįsta, kad anksčiau šių pinigų moteris tiesiog nebūtų galėjusi gauti, nesvarbu, ar mirtis kvėpuoja į nugarą, ar ištiko bėda.
„Tokios galimybės nėra, tai yra senatvės pensija ir jūs teisę į tuos pinigus gaunate tada, kai gaunate teisę gauti senatvės pensiją. Jei dar tas laikas neatėjo, nesvarbu, ar invalidumas, ar operacija, ar liga – bet kokia priežastis nesuteikia teisės gauti pinigus“, - sako jis.
Be to, L. Dovydėnienė nebūtų galėjusi gauti antros pakopos pensijų fonde kauptų pinigų iš karto, jei per tuos metus sukaupta suma būtų didesnė nei vadinamoji anuiteto riba. Šią sumą ir amžių, kada asmuo pinigus gali gauti iš karto, kasmet nustato Lietuvos bankas. Ji priklauso nuo žmogaus amžiaus, pavyzdžiui šiuo metu 60 metų sulaukusiems ši suma siekia – 11 tūkst. 542 eurai. 65 metų – 9 tūkst. 857 eurus.
Sukaupusiems daug – teks už tai susimokėti
„Anuiteto riba priklauso nuo to, kiek tau liko gyventi. Ribos nustatomos atsižvelgiant į vadinamą mirtingumo lentelę, paprasčiau tariant – vidutinę gyvenimo trukmę. Ši lentelė sudaroma naudojant statistinius metodus, remiantis naujausiais mirtingumo duomenimis ir atsižvelgiant į mirtingumo kitimo tendencijas“, - sako D. Kuzmickas.
Tiems, kurie pensijų fonduose sukaupė didesnę sumą privaloma pirkti anuitetą gyvybės draudimo bendrovėse. Anuitetas – tai periodinių pensijos išmokų paslauga, kada mokamos išmokos asmens pasirinktu periodiškumu per visą jo likusį gyvenimo laikotarpį. Teigiama, kad jis reikalingas tam, kad sudarytų mažesnes galimybes žmogui iššvaistyti savo lėšas bei būti aprūpintam iki gyvenimo galo. Didėjant amžiui, anuiteto privalomumo riba mažėja
Asmenys, kurių sukaupta suma yra mažesnė už anuiteto ribą taip pat gali prašyti pensijų fondų bendrovės, kurioje kaupė pinigus, išmokėti sumą periodinėmis išmokomis pasirinktu periodiškumu per pasirinktą laikotarpį.
