2011 m. įkurtas „Teatr Post“ – naujausias ir novatoriškiausias veikėjas šiuolaikiniame Rusijos teatre. Apie tai, kaip gimė idėja britų dramaturgo Marko Ravenhillo 16-os pjesių ciklą „Shoot / Get treasure / Repeat“ pristatyti teatrą patalpinant į savotišką šiuolaikinio meno muziejų, kas slypi spektaklio priešistorės kontekstuose ir apie šiandieninę Rusijos menininkų padėtį kalbamės su spektaklio kūrėjais Semionu Aleksandrovičiumi ir Dmitrijumi Volkostrelovu.
Taigi, kaip šis spektaklis įgijo būtent skirtingose erdvėse vykstančių simultaninių scenų ir veiksmų pavidalą?
Mes supratome, jog šiame mūsų raidos etape, t. y. tame, kuriame šiuo metu yra Ravenhillas, mūsų kompanija „Teatr Post“ ir mūsų šalis Rusija, su šiuo tekstu sąveikauti galime tik muziejiniame, galerijų, šiuolaikinio meno diskurse. Žinoma, tai skamba drąsiai: girdi, mes šiuolaikiniai menininkai. Tačiau stengiamės tokiais būti.
Mūsų veikla – teksto eksponavimas. Su kokiu nors kitu tekstu galima dirbti pasitelkiant teatrinę kalbą – tokią, kokią mes ją suvokiame. Tačiau su šiuo konkrečiu tekstu to padaryti neįmanoma. Teatrinėmis priemonėmis neįmanoma užtikrinti vyksmo autentiškumo. Dirbdami su svarbiausio „Teatr Post“ autoriaus Pavelo Priažko dramaturgija – su jo tekstu, su šiais aktoriais – mes galime sukurti realybę. Tačiau Ravenhillo tekstuose nėra gyvų žmonių. Čia jau nebetinka tie teatriniai resursai, tie raktai, kuriuos naudodavome anksčiau. Reikia ieškoti kitų. Tad mes ir ieškome skirtingų galimybių, leidžiančių kiekvieną pjesę pristatyti kiek galima adekvačiau. Mes nusprendėme vieną pjesę nufilmuoti kaip kino filmą, kitą pristatyti kaip garso instaliaciją, trečią – kaip fizinę instaliaciją ir t. t.
Tuomet, kaip įvardytumėte savo kūrinį – ar tai daugiau spektaklis, ar šiuolaikinio meno instaliacija?
Dmitrijus Volkostrelovas: Ribos, skiriančios įvairias šiuolaikinio meno formas, yra tokios neapčiuopiamos, jog nesinorėtų jų brėžti ir savo projekte – kaip bepasižiūrėsi, mes vis vien kuriame šiuolaikinį meną. Kalbant konkrečiau, prieš trejus metus dirbti su šiuo tekstu man buvo paprasčiau. O dabar – sudėtinga. Tekstas – visiškai postmodernus, o postmodernizmas – krizinis reiškinys kultūroje. Ir kaip kiekvienas krizinis reiškinys – postmodernizmas liks amžiams. Tačiau tai, ką kuria šiuolaikiniai rusų kalba rašantys dramaturgai, pvz., Pavelas Priažko arba Ivanas Vyrypajevas, jau yra žingsnis pirmyn, evoliucija. O tai, ką savo tekstuose, su kuriais mes dirbame, padarė Ravenhillas, iš esmės veda į akligatvį. Tad taip išeina, kad mūsų spektaklis yra apie teatrinio diskurso kaip tokio krizę.
O kodėl pasirinkote surasti pavidalą būtent šiam Ravenhillo kūriniui? Ir kaip galėtumėte pakomentuoti jo sąšaukas su, tarkime, šiandienine Rusijos ir Ukrainos ar net Palestinos ir Izraelio situacija?
„Shoot/Get treasure/Repeat“ unikalus tuo, jog tai – epinis ciklas, perkeliantis siužetą anapus „čia ir dabar“ rėmų. Ir tai yra vienintelė drama, kurioje tokiu mastu apmąstomas konkretus istorinis momentas. Žinoma, Ravenhillo istoriją visų pirma įkvėpė vakarų ir rytų civilizacijų susidūrimo situacija. Suprantama ir tai, kad Rusija gyvena savotiškame vakuume, kuris pastaruoju metu tampa dar ankštesnis. Ir šia prasme gan keista Rusijoje – šalyje, kurioje niekada nebuvo demokratijos, – kalbėti apie demokratijos krizę, apie pilietinės visuomenės krizę. Tačiau nepaisant visko, jau šiandien neįmanoma savęs atskirti nuo pasaulinių istorijos, kultūros ar socialinių procesų. Aš, kaip žmogus, kuris nuolat keliauja po visą pasaulį, vis dėlto pasakyčiau, kad mes egzistuojame vienalytėje erdvėje. Pateiksiu labai paprastą pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Pamenu pirmuosius sprogimus Maskvoje, atsimenu, koks buvo šokas, kaip tai sukrėtė. Šiose pjesėse ir pasakojama apie tai – apie pirmą susidūrimą su šia nauja realybe. Prisimenu, kaip vos prieš ketverius metus, po pirmojo sprogimo, ilgai negalėjau atsikvošėti ir suprasti, kodėl ir kaip tai galėjo įvykti. Tačiau vėliau aš prie to pripratau ir išmokau su visu tuo gyventi. Žmonija visa tai reflektavo. Iš dalies dar ir todėl pasirinkome muziejų.
Vienoje iš šio Ravenhillo teksto pastatymo recenzijų buvo rašoma, kad „...šios žiaurios pjesės yra nuoširdus bandymas išreikšti mūsų „civilizacijų susidūrimo“, „džihado“ ir „karo prieš terorizmą“ brutalumą, tai – baltasis triukšmas, pripildantis mūsų kasdienybę, verčiantis mus elgtis iracionaliai, net žiauriai. Šiuose tekstuose gali būti ir asmeninis, net terapeutinis dėmuo, tačiau, nepaisant visko, tai – politinės pjesės“. Kaip manote, kokia šiandien yra politinio teatro paskirtis?
Į šį klausimą galėtume atsakyti trumpai – žodžiais, kuriuos kadaise ištarė Jean-Lucas Godardas: „svarbu ne tiek kurti politinius filmus, kiek kurti filmus politiškai“ («It is not a matter of making political films, but rather making films politically»).
Tačiau, kaip manote, koks yra kalbėjimo apie karą teatre tikslas? Ar manote, kad tai gali kažką pakeisti – ir ar to siekiate? Ar tai – tiesiog esamos situacijos, šiandieninio gyvenimo komentavimas scenoje?
Semionas Aleksandrovskij: Tarp kitko, aš turiu itin daug gyvenimo karo realybėje patirties. Aš juk 12 metų išgyvenau Izraelyje. Dar būdamas mokinukas dirbau barmenu Tel-Avive ir tiesiog už kelių šimtų metrų nuo mano darbo vietos susprogo kavinė. Na taip, užsidarėme, išsivažinėjome namo, pravažiavome pro tą vietą, tačiau tai manęs nebešokiravo, nebepatyriau streso. Neseniai manęs paklausė socialiniame tinkle Facebook: ar pamenu, kaip išgirdau naujienas apie rugsėjo 11-osios įvykius. Aš visa tai puikiai atsimenu. Tą dieną buvau Paryžiuje. Užėjau į kirpyklą. Mane kirpo senas kirpėjas, grojo radijas. Staiga muzika nutrūko ir diktorius pradėjo kažką kalbėti jaudulio kupinu balsu. Prancūzų kalbos nesupratau, tačiau veidrodyje žvelgiau į kirpėją. Iš kažkokių elementariausių žodžių ir gestų sugebėjau suprasti, jog įvykdytas didžiulis teroro aktas. Išėjau į gatvę. Viskas buvo kažkaip pritilę, gyvenimo ritmas sulėtėjo – tarsi žmonės įtempę ausis klausėsi, ar nekrenta iš kosmoso kažkas ir ant jų. Nes jausmas iš tiesų buvo toks, lyg kažkas kristų iš dangaus ir imtų sproginėti. Tačiau taip buvo lygiai pusvalandį, o tada viskas vėl įgijo pagreitį, pradėjo ūžti ir gyvenimas tęsėsi. Man rodos, teatras ir menas apskritai gali patraukti žmonių dėmesį, nukreipti jį į pačią karo situaciją, į jos baisumus ir tragedijas. Ir teatras, be abejo, privalo šia galimybe naudotis.
Kaip pakomentuotumėte šiandieninę menininko padėtį Rusijoje – ypač turint omenyje nuo šių metų liepos pirmosios įsigaliojusį įstatymą, draudžiantį keiksmažodžius teatre?
Įstatymas, draudžiantis keiksmažodžius, žinoma, pakankamai skaudžiai kirto mums visiems – dauguma valstybinių teatrų išėmė iš repertuaro spektaklius, sukurtus pagal šiuolaikinių dramaturgų pjeses. O juk tai yra būtent ta medžiaga, su kuria dažniausiai dirba jauni režisieriai. Žiūrėsim, kaip suksimės iš šios sudėtingos situacijos. Tačiau tai, aišku, tik smulkmenos.
Taip, dabartinėje situacijoje menininkui (kaip ir piliečiui) gyventi Rusijoje kas dieną tampa vis sunkiau. Tačiau tuo pačiu kiekvieną dieną auga laisvos, jokiais draudimais neribojamos kūrybos poreikis. Gal būt nuskambės patetiškai, bet mes suvokiame, jog šiandien mes ypatingai reikalingi savo publikai. Turime dirbti ir savo darbą atlikti sąžiningai – tai vienintelis pasipriešinimo būdas.
Taip pat – taip, žinau, tai platus klausimas ir gana abstraktus, tačiau – kodėl apskritai režisuojate, kuriate, statote spektaklius?
Dmitrijus Volkostrelovas: Mums svarbu įžvelgti tuos pasaulio ir žmogaus mikro bei makro judesius, kurie vyksta šiandien. Šiandien – t. y., kaip sako Baudrillardas, pasaulyje, egzistuojančiame po orgijos, pasaulyje, kuriame viskas, kas galėjo įvykti, jau įvyko. Ir jei Baudrillardas bent reflektavo vien todėl, kad viskas jau įvyko, tai mums visa tai tėra duotybė. Niekuo mūsų nebenustebinsi. Naujienos nuoroda nereiškia, kad pereisime į naujienos puslapį, nes mums pakanka užmesti akį į nuorodą, kad suprastume viską ir apie naujieną, ir apie visa kita. Visa tai ir yra post. Kur judėti toliau, kai viską mes jau priėjome? Tačiau judėti reikia, nes judėjimas, kaip sakoma, ir yra gyvenimas. Bet ar tai, kas sakoma, yra tiesa? O gal tereikia sustoti? Štai tuo mes ir užsiimame: postjudėjimu, postsustojimu, postgyvenimu, postdrama, postteatru.
