Mistinis fotografijoje, prietemoje, užfiksuotas moters siluetas persmelkė jį kaip žaibas iš giedro dangaus... Tai Ji! Kažkas toje fotografijoje jį sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Fotografija buvo parinkta klasiškai, kaip asmens, norinčio išlikti pradžiai anonimu. Pasirodo, netgi vardas ne tas, nors iš tos giminės. Jis visada mėgo realų, o ne virtualų gyvenimą, tad atsargiai, nenorėdamas išgąsdinti šio „meno kūrinio“ – pradėjo ją „traukti į šviesą“... Visomis prasmėmis.
Atsiųskite savo pasakojimą apie TINDER PASIMATYMĄ adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų „Romantika.lt“ dovanų čekį!
Persimetė keliais žodžiais, juokeliais. Viskas tiko ir patiko. Beliko paprašyti fotografijos. Gavęs ją jis dar labiau suglumo nuo išvysto grožio... Ji buvo nuostabiai graži! Nuo juodų plaukų, sukuriančių įstabią šukuoseną. Nuo puikios figūros iki tikrų antakių ir blakstienų. Ilgas tiesus kaklas, aristokratiška laikysena. O svarbiausios, kaip visada, buvo akys. Jose gali matyti viską... Jos išties yra sielos veidrodis. Gilios ar seklios? Linksmos ar liūdnos? Jos buvo maišytos – džiaugsmas persipynęs su giliu liūdesiu. Ką tai galėtų reikšti? Kokia jos gyvenimo istorija? Ją jis sužinojo vėliau... Sužinojo, kiek ji atsiskleidė. Jis norėjo žinoti viską, bet ji nebuvo linkusi pernelyg atsiskleisti.
Abu buvo už realybę, tad susitarė susitikti po kelių dienų. Simbolišką mėnesio tryliktą dieną, 11 valandą. Tos kelios dienos jam atrodė amžinybė... Amžinybė, pilna jaudulio, būsimo susitikimo scenarijų variantų. Baimė eilinio nusivylimo. Baimė eilinės vidutinybės, banalybės.
Išaušo ta diena... Jis, kaip visada, į susitikimo vietą atėjo keliomis minutėmis anksčiau. Nes niekada nevėluodavo. Buvo tvarkingas ir pasitempęs. Viso to ir dar daug daugiau jis išmoko kariuomenėje, mat buvo atsargos leitenantas. Geriausias kurse, bet ne geriausias gyvenime... Belaukdamas dar kart apžiūrėjo paminklą, vis dairydamasis aplink, tolyn, ar ji dar neateina. Juk neįvykęs pasimatymas (o tokių buvo) gali sugadinti dieną. Kita vertus, įvykęs – gyvenimą. Čia, aišku, buvo jo mėgstamas humoras, bet kiekviename juoke yra dalis tiesos.
Tolumoje pasirodė ji... Veido dar nebuvo galima įžiūrėti, bet siluetas buvo atpažįstamas. Kaip toje pirmoje jos nuotraukoje. Kartais vaizdas nuotraukose prasilenkia su vaizdu realybėje, bet ne šiuo atveju. Ji buvo tobula! Tą žodį vėliau jis jai kartos dažnai... Ją pamačius jo vidų užliejo karštis... Nors lauke buvo ankstyvo pavasario šaltis. Ne tik lauke, bet ir jo viduje iki šio susitikimo.
Jie pasisveikino. Pasisveikindama Ji šiek tiek linktelėjo visu kūnu į šoną ir nusišypsojo... Jis buvo nokautuotas iš pirmo žvilgsnio. Pamatyto grožio, laikysenos, elegancijos, švelnaus aksominio balso ir nuostabių kvepalų dvelksmo... Kaip vėliau sužinojo, tai jos pastovus kvapas – Žanas Polis Gotje... Ir dar dėl kažko tokio nepaaiškinamo. Vieni tai vadina „cinkeliu“, kiti „šarmu“, dar kiti charizma. O jis paprasčiausiai tai vadino meile iš pirmo žvilgsnio... Nes kitokios ,eilės jis nebuvo pažinęs, nors psichologė sakė, kad ji gimstanti palengva. Per laiką. Gal. Jis tokios nebuvo patyręs.
Abu lėtai pajudėjo takeliu pirmyn... Prieš susitikimą jis galvojo, kaip reiks elgtis pasimatymo pradžioje? Pabučiuoti į skruostą, kaip pietų Europoje? Einant kartu susikibti rankomis? Bet kaip vėliau pasirodė – ši pažintis dar labiau išlaisvino jo ir taip laisvą dvasią... Išlaisvino bendravime su moterimi, elgesyje su ja. Jos traktavime. Asistavime jai. Jos garbinime. Žavėjimesi ja. Žinant, kiek jam metų – buvo keista. Kita vertus, tai buvo tik antra jo reali meilė... Antra reali meilė gyvenime. Po keliolikos metų. Visos kitos jaunystės meilės buvo platoniškos, nes jis per daug buvo drovus ir nedrąsus jaunystėje. To dar kažkiek ir dabar išliko, bet nėra ko lyginti su dabartimi. Daug patobulėta šiuo klausimu.
Jie ėjo pirmyn ir kalbėjosi. Jam buvo lengva. Lengva kalbėtis, lengva tylėti... O juk ir tylėti pasirodo normalu. Nors anksčiau susitikimuose tyla jam buvo labai nejauki...
Jis paklausė, kodėl ji be pirštinių, nes buvo išties žvarbus oras. Ji atsakė, kad jų nenešioja. Kalbant apie garderobą – jis buvo klasikinis, tad nesenstantis ir visad madingas. Apsiavusi buvo juodais ilgaauliais (iki kelių) nubuko odos batais storu grubiu padu, juodomis medžiaginėmis kelnėmis, imituojančiomis odą. Pilku medžiaginiu paltu ir mėlynu šaliku. Ir didele odine rankine. Viskas atrodė ir buvo suderinta nuo... iki.
Jie ėjo ir šnekėjosi. Apie darbą, kasdienybę ir gyvenimą... Ji buvo praradusi amžiams mylimą vyrą ir likusi su dviem paaugliais vaikais, ir gyvenime turėjo viską, išskyrus jį ir laisvą laiką. Jis gyvenime neturėjo nieko, išskyrus laisvą laiką... Plačiąja prasme.
Paklausė, kaip jai sekas pažinčių rinkoje. Pasirodo, ne kaži kaip. Jam taip pat. Ne skaičiaus ar lengvo sekso prasme. Tas prieinama pakankamai lengvai. Bet jie abu siekė ne to. Eiliniuose pasimatymuose iš jų jam pritrūkdavo kažko tokio, įvardinto anksčiau. Bei po „proceso“ nelikdavo nieko bendro – jokių pokalbių, intereso ja, jos pomėgiais, jos išvaizdos analize, jos mintims, jos profesija, jos gimine, vaikais, šeima, kasdienybe... Šįkart viskas buvo! Jis vis dar negalėjo patikėti, kad tai įmanoma.
Užsuko į kavinę. Užsisakė deserto ir latė. Pasirodo, abu tai mėgsta. Ji nusiėmė šaliką ir nusirengė paltą... Balta palaidinė. Pakankamai trumpa, kad kartais apnuogintų pilvą... Viskas ir vėl nuostabiai gražu, suderinta. Jis labai mėgo baltą spalvą tam tikruose rūbuose...
Ji mažai šnekėjo ir nieko neklausinėjo. Ir vėliau taip bus. Bet jam tai netrukdė, nes, pasirodo, ir tyla yra puiki, ir joje yra džiaugsmo, ir prasmės... O jam viskas apie ją buvo įdomu.
Išėję iš kavinės jie patraukė atgalios į susitikimo vietą. Jis norėjo susikibti su ja rankomis, tačiau, kaip žinote, kažkas jam diktavo visą bendravimo eigą šiandien ir ateityje. Kažkas jį vedė šioje nuostabioje kelionėje... Šįkart bus apsieita be rankų. Nesinori išgąsdinti.
Jis ją labai brangino ir saugojo nuo pat pirmų susitikimo akimirkų. Vėliau, pajuokaudamas, jis ją lygino su prabangiu „Bentley“ ar panašiu lygio automobiliu. Kažkiek naudotas, bet puikiai prižiūrėtas. Išblizgintas, iščiustytas, puikiai veikiantis. Puiku buvo apie jį galvoti, jį ir toliau puoselėti. Išvažiuoti pasivažinėti į miestą ar važiuoti vienam. Jam buvo didelė garbė, malonumas, sveikas didžiavimasis.
Atsisveikindamas neiškentė nepaklausęs, ar bus antras susitikimas. Jos atsakymas galėjo visą šią trapią poros valandų laimę sudaužyti į šipulius, tačiau jis išgirdo „taip“!
Namo jis parlėkė lyg ant sparnų! Po šitiek patirto skausmo, išbandymų, besitęsiančių pastaruosius kelis metus, jam sužibo gyvenimo prasmė, prasmė neemigruoti, prasmė ir įkvėpimas ieškoti darbo, kabintis už visa ko kas leistų laukti susitikimų su Ja, svajoti apie Ją, gyvenimą su Ja, gyvenimą dėl Jos... Nuo tos dienos ryto prasidėjo ši jam neįtikėtina, nepatirta meilės kelionė.
