Žemiau pateikiama anūkų laišką, kurį jie atsiuntė DELFI:
„Šių metų gegužės 19 d. Radviliškio r. Minaičių k. mirė mūsų močiutė. Močiutės sūnus (mūsų dėdė) su sugyventine pradėjo rūpintis laidojimo paslaugomis. Sutvarkius dokumentus, močiutę pašarvojo tame pačiame kaime. Į laidojimo namus atvažiavusi anūkė sužinojo, kad močiutė bus laidojama Pašušvio kaimo kapinėse šeštadienį, gegužės 20 d., kadangi Grinkiškio kaimo, parapijos kunigas J. Vaicekauskas, su kuriuo sutarta dėl laidojimo, gali tik šeštadienį.
Penktadienį atsisveikinti atėję kaimynai ir atvažiavę giminaičiai su mūsų močiute prabuvo iki vakaro, nenutuokdami, kas laukia rytoj. Ankstų šeštadienio rytą du sūnūs, anūkai ir kiti artimieji vėl atėjo į laidojimo namus. Močiutę į paskutinę kelionę turėjome išlydėti pusę 12 val. Moterys, kurios rūpinosi laidotuvėmis, sakė, kad viskas dėl bažnyčios sutarta – tiek vieta, tiek laikas...
Galiausiai atėjo metas vežti močiutę į bažnyčią ir kapines. Vyrai atnešė ir įdėjo karstą į automobilį. Automobilių kolona po truputį judėjo link Pašušvio kaimelio. Atvažiavus prie bažnyčios sužinojome, kad kunigo dar nėra ir reikia laukti. Lauke buvo karšta. Nesinorėjo karštyje ilgai laikyti karsto, bet neturėjome kur eiti. Stovėjome ir laukėme, kol kunigas J. Vaicekauskas atvažiuos. Praėjus 10-15 min., atvykęs kunigas nespėjęs išlipti iš automobilio pareiškė: „Ką jūs čia darote?“
Mes pasakėme, kad buvo sutarta, kad 12 val. vyks mišios ir po jų močiutė bus nešama į kapines. Papykęs kunigas pasakė, kad pas jį užsakytas keturnedėlis ir mūsų močiutės į bažnyčia nepriims, nes neturi šios informacijos užsirašęs. Su mumis kartu buvusi moteris kunigui sakė, kad penktadienį pati buvo pas jį atvažiavusi ir susitarė dėl laidotuvių, kad pats kunigas pasakė laiką, kada atvažiuoti. Atrodė, kad jis net negirdi, ką jam sako.
Likome nežinomybėje, kaip dabar viskas baigsis. Anūkai su artimaisiais stovėjo lauke, buvo labai nemalonu, kad kunigas iš vakaro priėmė, o kitą dieną, kai jau stovėjome prie bažnyčios, atsisakė mūsų močiutės, pasilikęs kitų žmonių keturnedėlį. Išėjęs iš savo namuko kunigas pasakė: „Jeigu norit, palydėsiu tik į kapines!“ Nebeturėjome kitos išeities – juk su močiute ir taip stovėjome lauke, laukdami, kol paskutinį kartą galėsime ją pagerbti ir išlydėti ilsėtis ramybėje.
Sustojome prie bažnyčios, laukėme kol kunigas pasiruoš ir išeis. Po kurio laiko priėjęs prie karsto sukalbėjo žodžius, pašventino ir pasakė, kad paskui karstą visi eitume į kapines. Pajudėjus link kapinių stengėmės neatsilikti, nepaskubėjo tik močiutės sesuo, kuriai šimtas metų. Ji su lazdele lėtai ėjo ir nespėjo iš paskos. Priėjus prie duobės, kunigas pradėjo šnekėti maldą, pašventino duobę ir karstą, tuomet parodė, kad jau metas leisti karstą į žemę. Teta paprašė šiek tiek palaukti, kol prieis šimto metų senumo močiutės sesuo, nes ji norėjo atsisveikinti. Manau, tai iš žmogiškumo suprantama ir tikrai neturėjo sukelti problemų.
Tačiau, kunigas J. Vaicekauskas pasipiktinęs ir pakeltu balsu pasakė: „Kodėl aš turiu laukti?!“ Ir vėl pradėjo sakyti, kad vyrai įleidinėtų karstą. Mes visi dar kartelį paprašėme ir pasakėme, kad suprastų senyvą žmogų ir jo norą atsisveikinti su seserimi, kol ji dar neužkasta su žemėmis. Kunigas lyg mūsų negirdėtų, pasakė: „Neturiu laiko laukti! Aš iš viso galėjau jūsų nepriimti!“
Mes pasijautėme labai nepatogiai ir pasakėme, kad būdamas kunigu jis galėtų suprasti ir pasielgti kitaip. Teta nesusilaikė ir pasakė, kad paviešins tokį elgesį, jeigu jis nerodo supratimo ir pagarbos mirusiajam, o nori tik kuo greičiau močiutę užkasti ir išeiti. Išgirdęs apie paviešinimą, kunigas J. Vaicekauskas įsižeidė ir tiesiog pradėjo nueidinėti nuo kapo, palikęs mūsų močiutės karstą, iki galo neatlikęs savo kaip kunigo pareigų... Tuo metu priėjo močiutės sesuo, kuri nesuprato, kodėl išeina kunigas, kol dar nesibaigė laidotuvės. Mes pradėjome sakyti: „Jei galite taip pasielgti, kur Jūsų kaip kunigo pareigos ir atsakomybė?“ Kunigas nueidamas atsisuko ir pasakė: „Aš geriau žinau, kaip galiu elgtis! Patys neturit sąžinės!“
Tada dar pasakėme, kad jeigu tai dėl pinigų, tai po laidotuvių sumokėsime ir viską sutvarkysime, kaip reikia. Tačiau, kunigas mūsų nebesiklausė. Mes tik norėjome garbingai palaidoti močiutę. Kunigui išėjus artimieji liko vieni prie močiutės karsto ir duobės. Nebenorėjome dar ilgiau laikyti močiutės karštyje prie duobės. Patys be kunigo sukalbėjome maldas, vyrai įleido mylimą močiutė į duobę. Negalėjome patikėti, kad galėjo taip nutikti. Negana to, kad kunigas nepriėmė į bažnyčią, tai dar paliko vidury laidotuvių mirusį žmogų...
Svarstėme, kur problema – gal turėjome daugiau sumokėti? Juk kažkodėl keturnedėlis buvo svarbiau už mirusį žmogų paskutinėje kelionėje... Esame pasipiktinę šio kunigo įžūlumu ir tokiu elgesiu, kiek pažįstame kunigų, dar nė vienas nėra taip pasielgęs ir palikęs žmogų tiesiog kapinėse. Norime visa tai paviešinti, kad žmonės sužinotų, kaip gali pasielgti šis kunigas ir geriau paieškotų kitame miestelyje kunigo, kuris deramai atliks savo pareigas... Tikimės, kad toks poelgis nesudrums močiutės A.A ir ji ilsėsis ramybėje. Artimieji tik norėjo, tinkamai palydėti brangiąją močiutę į jos ilgąją kelionę.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ketvirtadienio rytą DELFI pavyko prisiskambinti kunigui Juozui Vaicekauskui. Paklaustas apie situaciją kunigas nurodė nieko nekomentuosiąs, nes „reikia vyskupo leidimo, jeigu noriu ką nors pasakyti. Su Dievu“. Po šio pasakymo kunigas telefono ragelį padėjo.