Pasitikėjimo savo jėgomis suteikė tai, kad klausymo ir skaitymo dalių užduotyse dažniausiai nepadarydavau klaidų, o jei ir pasitaikydavo, tai viena ar dvi. Praėjusiais metais abiturientai labiausiai skundėsi neaiškiais kalbančiųjų akcentais, sudėtinga tartimi, tad galvojau, kad ir mums šiemet teks susidurti su panašia situacija.
Deja. Šiemet irgi buvo kaltas ne nemokėjimas (nes anglų kalbos egzamine nėra formulių ar datų, kurias konkrečiai reikėtų įsiminti, – čia arba moki, arba nemoki), o normalios kokybiškos įrangos trūkumas. Mūsų gimnazija (kurios pavadinimo įvardinti nenoriu) – didžiausia rajone, tad ji yra vienas iš egzaminų centrų. Įėjau į kabinetą ir pašiurpau, pamačiusi senas baltas garso kolonėles – kai tekdavo iš tokių ko nors klausyti, pokalbiai būdavo neaiškūs, girdėdavosi pašaliniai garsai. Tai pastebėjau ne aš viena. Kita mokinė kreipėsi į vykdytojas, išreikšdama susirūpinimą dėl klausymo dalies kokybės, kadangi per tas kolonėles dažnai ko nors klausydavosi per lietuvių kalbos pamokas (tai buvo lietuvių kalbos kabinetas) ir net gimtąją kalbą buvo sunku suprasti: jos šnypštė, spengė, džiržgėjo. Reguliuodamos garsą tam skirto įrašo metu, kai kalbama lietuviškai, jos atsakė, kad nieko padaryti negali, įrangos galimybių pakeisti nėra ir kad kaip nors bus gerai. Lietuviška įrašo kalba skambėjo pakenčiamai, todėl tik atsidusome ir vylėmės, kad ir angliškai skambės aiškiai.
Tačiau jau pirmi angliški sakiniai sukėlė neviltį. Viskas šnypštė ir traškėjo, reikėjo įsitempti, kad būtų įmanoma suprasti žodžius, jau nekalbu apie viso pokalbio esmės suvokimą, kai praktiškai nesigirdi jungtukų ir kitų trumpesnių žodžių. O aš sėdėjau antroje eilėje. Abiturientai galinėse eilėse skundėsi dar labiau už mus, sėdinčius priekyje. Mokytoja anksčiau sakė, kad nesitaikstytumėme su bet kokiomis nesąmonėmis ir kad reikalautume kokybės. Tačiau kaip gali nesitaikstyti, jeigu buvo aiškiai pasakyta, kad įrangos pakeisti negalima? Dar įspėjo, kad tie, kurie kels triukšmą, bus pašalinti iš vykdymo patalpos. Tai beliko arba kentėti tragiškos kokybės įrašą, arba būti išmestiems ir iš viso nelaikyti egzamino. Smagu, ar ne?
Nuėję pas direktorę, buvome išpeikti už tai, kad nekėlėme triukšmo iš karto, ir patikinti, kad rašyti apeliacijos ir perlaikyti egzamino negalima – galima tik skųsti vykdytojas. Bet kas iš to skundo, jei tai rezultatų nepakeis ir gimnazija naujos įrangos negaus? Taip pat buvo pasakyta, kad po stalu buvo padėta atsarginė priemonė – magnetofonas. Tai, vadinasi, gerai, kad tų baltų kolonėlių neiškeitė į dar senesnį ir prastesnį magnetofoną. Pasisekė tik tiek, kad tik vienoje iš penkių grupių buvo klausomasi per tokią įrangą, nes kituose kabinetuose veikė normali, šiuolaikiška garso aparatūra.
Tai štai mūsų, 14 kandidatų, situacija: manau, balus nulėmė ne gebėjimai, o netinkama įranga. Stoti reikia šiemet, todėl liūdniausia šioje situacijoje tai, kad už 25 procentus egzamino įvertinimo (tiek sudaro klausymo dalis) iš tiesų yra ką kaltinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Dvyliktokai, klausiame Jūsų – kaip sekėsi? Papasakokite, kas buvo sudėtingiausia, kas jus nustebino ar pradžiugino? Kaip manote, kiek balų pavyks surinkti? Savo mintis ir patirtį rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Egzaminas“.