Intrigos batų parduotuvėje: buvusi darbuotoja papasakojo apie darbo užkulisius

(124)
Foto: DELFI / Audrius Solominas

Trečiame studijų universitete kurse turėjau daugiau laisvo laiko, nesinorėjo prašyti pinigų iš tėvų asmeninėms reikmėms, todėl sumąsčiau ieškoti darbo ne pilnu etatu. Visa tai vyko dar prieš Kalėdas ir žiemos sesiją. Kaip ir reikėjo tikėtis, normalios darbinės patirties neturinčiai ir ne visą dieną galinčiai dirbti studentei pasiūlymų nebuvo daug. Teko ieškoti galimybių aptarnavimo ir pardavimų sferose.

Aplinkybės susiklostė taip, kad radau skelbimą įsidarbinti batų parduotuvėje. Apsidžiaugiau, kad skelbimo autoriai siūlė galimybę dirbti pusę darbo dienos ir, kaip visada, „jaunatvišką ir draugišką kolektyvą“. Naiviai patikėjau, kad darbas bus malonus ne tik kolektyvo atžvilgiu, bet ir aptarnaujant klientus. Taigi nusiunčiau gyvenimo aprašymą ir jau po kelių dienų sulaukiau skambučio, kad esu laukiama darbo pokalbyje. Susitikimas pavyko gerai, mane šie tiek supažindino su darbo specifika ir štai aš jau su entuziazmu galėjau kibti į darbus.

Kalbant apie patį darbą, jis išties priklausydavo nuo klientų skaičiaus. Kadangi prieš Kalėdas žmonės linkę daugiau išleisti, teko suktis greitai ir, svarbiausia, kliento prekę į kasą „mušti“ savo vardu ir pavarde. Reikėjo įsiūlyti ne tik batus, bet ir jų priemones. Prisipažinsiu, kaip anksčiau nedirbusiam jaunam žmogui buvo iš karto nelengva perprasti visas subtilybes. Mūsų vadovė man pasirodė labai maloni ir netgi tikino, kad neaiškiais klausimais visada galiu kreiptis į ją pagalbos.

Taip, buvau kvailelė, kad kilus neaiškumams jos visada pasiklausdavau patarimų, kadangi greitai pastebėjau jos vis labiau nepatenkintą veido išraišką. Į savo koleges kreiptis irgi buvo nelengva, nes jos nepasižymėjo noru man padėti, o jeigu kur įveldavau klaidą (nors jos manęs nebuvo apmokiusios, kaip tokioje situacijoje reaguoti (pavyzdžiui, su batų grąžinimu)), tada iškart lengvai man suversdavo kaltę ir pačios lipdavo sausos iš balos.

Taip pat mane labai nustebino kolektyve įsišaknijęs veidmainiavimas. Bendradarbės su vadove prie jos akių visąlaik maloniai bendraudavo ir juokaudavo, o vos tik ji kur nors išeidavo tvarkyti reikalų, iškart puldavo apkalbinėti ir minėti bjauriausiais žodžiais. Taip, nebuvau prie to pripratusi. Dar vienas neįprastas dalykas buvo požiūris į tuos žmones, kurie neprekiavo batais, o tiesiog atlikdavo kitas funkcijas. Mūsų parduotuvėje dirbo tikrai malonus, darbštus apsaugos darbuotojas. Kartais jis mane pakalbindavo ir aš, nevaidindama princesės, maloniai jam atsakydavau. Kartą mane net buvo nusiuntę pietauti ir mes susitikome kartu valgyti persirengimo kambarėlyje (ten ne tik persirengdavome, bet ir turėjome staliuką pavalgyti). Kaip ir pridera, persimetėme keliais žodžiais, tačiau trumpam užėjusi vadovė mus abu persmelkė tokiu žvilgsniu lyg būtume padarę didžiausią nuodėmę.

Maždaug po mėnesio pajutau, kad jaučiuosi šiame darbe psichologiškai vis blogiau ir blogiau: veidmainystės, savęs kėlimas aukščiau kitų ir vadovės nepasitikėjimas visiškai tempė mano motyvaciją žemyn. Taip pat baigėsi kalėdinis pardavimų pakilimas, atėjo sausasis sausio mėnuo, kai reikėjo peštis dėl kiekvieno kliento. Paskutinis lašas buvo, kai vienai moteriai prie manęs priėjus ir paprašius atnešti kitą batų porą, pamačiau kitos kolegės nuožmų žvilgsnį. Klientei batai patiko ir mes nuėjome prie kasos atsiskaityti. Kai jau ruošiausi mušti sau į kasą jos perkamus batus, bendradarbė sušnibždėjo į ausį: „Ačiū, kad nuviliojai mano klientą“. Pasijutau labai labai blogai. Galvojau: kodėl nepriėjai anksčiau ir nepasakei, kad ši klientė iš pradžių bendravo su tavimi? Ne, geriau tiesiog va taip naikinti žmogaus savivertę.

Kaip suprantate, ilgai ten neištvėriau ne tik aš – manimi vadovė taip pat nebuvo patenkinta, nors jau buvau įsivažiavusi į darbo ritmą. Kad ir mano pardavimų skaičiai buvo panašūs į kitų merginų, sulaukiau to nelaukiamo kvietimo pasikalbėti. Manęs paprašė išeiti bendru sutarimu. Žinoma, kad toks prašymas privertė labai savimi nusivilti, tačiau kartu ir palengvėjo. Supratau, kad visiems darbdaviams neįtiksi, o geras ir nuoširdus kolektyvas taip pat yra tai, ko noriu. Tokį dabar ir radau. Kitiems irgi linkiu nekentėti, o šiek tiek paieškoti sau skirtos vietos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate dirbę aptarnavimo srityje? Pasidalinkite patirtimi – ar buvo sunku? Atskleiskite pirkėjams nematomą šio darbo pusę! Jūsų minčių laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.

Prisijunkite arba diskutuokite anonimiškai
Jūs esate prisijungęs. Diskutuoti anonimiškai.
Diskutuoti anonimiškai arba prisijungti
Skelbti
Diskutuokite
Temos žinutės
Naujausios žinios