„Eurovizijos“ konkursas stebėtinai ilgai nepraranda populiarumo mūsų šalyje. Manau, nemažai įtakos turi tai, kad niekada nesame užkopę į pačią viršūnę. Nesuveikia žmogiškasis bodėjimosi patirta sėkme faktorius. Plius, šalyje nėra kito nacionalinio konkurso, kuris suteiktų mažiau žinomiems atlikėjams viešumo, o žinomiems – konkurencingos kovos aikštelę. Todėl nacionalinės atrankos ir paties tarptautinio konkurso populiarumas – tendencingas. Ir viskas dėl to gerai.
Kas dar šiemet buvo gerai su Lietuvos bandymu blykstelėti Europoje? Viktorija – labai talentinga artistė. Atsižvelgiant į ribotas anglų kalbos žinias, dainos tekstą ji išmoko puikiai ir atliko su labai maloniu akcentu. Plika akimi matosi merginos energija, noras ją išlieti, entuziazmas. O daina – subtilus reikalas. Man patiko pirma dalis iki priedainio. Kažkam gal ilgiau.
Čia mano subjektyviai teigiamas vertinimas ir baigiasi. Kad būtų lengviau skaityti, išskirsiu punktais, kas netiko:
a) Scenografija. Kas nors man pasakykit du dalykus: ar skiriasi kaina, kurią dalyviai turi susimokėti už vizualinės medžiagos rodymą scenos ekranuose? Ar failų rinkinio „A“ paleidimo sistemoje kaina skiriasi nuo failų rinkinio „B“ paleidimo sistemoje kainos? Ir ar „Eurovizijos“ konkurso taisyklės nedraudžia naudoti ~2000 metais „Winamp“ grotuve naudotų vaizdo efektų rinkinio?
b) Per daug vokalo. Daugiau nei 3 minutes trukusiame pasirodyme nė viena Viktorijos tylos pauzė netruko ilgiau nei 5 sekundes. Absoliučiai visas sekundes, kurios nebuvo užpildytos dainos tekstu, užbombardavo 46 x „Yeah“. Kaip pasakytų Marijonas, „po tiek kartų darosi bloga.“
c) Per daug dirbtinai raudonos energijos ir revoliucingai agresyvaus žvilgsnio.
Apie paskutinį punktą – išsamiau. Panašu, kad mes nemokame kurti madų. Ir čia nėra nieko blogo, nes tokių yra dauguma. Blogiau yra tai, kad mes jau kelerius metus nepasimokome iš tų, kurie vis dėlto moka tas tendencijas diktuoti. Mes vis dar vaikomės jau keliolikos metų senumo orientacijos į energiją, šou, sprogimą scenoje, išskirtinumą, trankymąsi virš eilinio žmogaus galvos, siekiant iš savo pasirodymo išspausti „Vau“ ir sukurti naują stabą pop muzikos padangėje. „Daug garso ir daug šviesų“ tampa taip pat banalu, kaip ir cituoti šią Egidijaus Dragūno frazę.
2017 m. „simple is the new black“ (angl. paprastumas yra naujoji juoda). Ir net nebe tokia jau nauja, nes paprastumas jau kelerius metus „Eurovizijoje“ pelno nemažai simpatijų, ir šią tendenciją vainikavo šių metų Portugalijos atstovas. 2017 m. žmogus yra pavargęs nuo stabų visur aplinkui: politikai, šoumenai, sėkmingi verslininkai. 2017 m. žmogui, mano subjektyvia nuomone, didesne vertybe tampa šiltas, paprastas ryšys, mažiau spaudimo iš savęs ir kitų, stabtelėjimas ir įsiklausymas į tyro pavasarinio upelio čiurlenimą. Toks, koks ir buvo Salvadoras. Tikras, savas, savitas, paprastas, nuoširdus. Ir labai muzikalus.
Štai, kokia yra tendencija. Aišku, kitais metais ji titulo nebeatneš. Kaip ir švediškos vaizdo projekcijos ar transeksualūs feniksai. Norim sukurti naują tendenciją?
O ar turim potencialo? Mėgstam save vadinti dainų tauta (o pasakykit man, kuri tauta nedainuoja?), mėgstam save vadinti progresyviais technologijose ir panašiai (tokių progresyvių ir dar progresyvesnių yra labai nemažai pasaulyje). Mums nepakenktų savikritiškai pripažinti, kad lietuviai nėra labai išskirtinė tauta. Mes patys susikuriame išskirtinumo mitą, kuriuo, nepasitelkdami jokios faktinės informacijos, kažkodėl įtikime. Vienas prancūzas, turėjęs progą pagyventi Lietuvoje ir paklaustas, kuo lietuviai jį labiausiai stebina, atsakė, kad mes stebėtinai mažai vadovaujamės faktais.
Skaitant lietuvišką socialinių mokslų literatūrą, aibė „faktų“ skelbiama be jokio empirinio pagrindo, nes autoriams tai atrodo savaime suprantamas dalykas. Kaip ir savaime suprantama atrodo, kad mes esame išskirtinė, labai progresyvi tauta. Bet faktų kažkaip – ne fontanai.
Tai gal būtų pravartu prisipažinti, kad mes nesame tokie jau gabūs ir išskirtiniai? Kad iš tarptautinės perspektyvos žiūrint į mus, mes esame labai vidutiniai. O norintiems tobulėti vidutiniokams kito kelio nėra – tik mokytis iš gabesnių. „Eurovizijos“ atveju daugiau dėmesio derėtų skirti profesionaliam darbui ir tendencijų įžvalgai, o ne bandymui išrasti naują dviratį, nes mes tiesiog nesame pajėgūs sukurti geresnio. To pripažinimas jau būtų pirmas žingsnis link pasveikimo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti? Pasidalyti savo nuomone? Lauksime Jūsų minčių el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.