Šiaip esu kilusi iš kaimo, įgijau dvi profesijas. Į Vilnių išvykau todėl, kad kaime ir netoli esančiame miestelyje darbo pasiūlymų labai mažai. Liūdna pripažinti, bet ten klesti didžiulis alkoholizmas, todėl nenoriu pati į jį įklimpti.
Gyvenant Vilniuje tenka labai pasispausti, kad pragyvenčiau nuo algos iki algos. Nuomai iš viso per mėnesį sumoku ~200 eurų su komunaliniais mokesčiais (džiugu, nes palyginti su kitais, moku labai mažai). Taigi, kas lieka? 250 eurų... Kelionės viešuoju transportu per mėnesį atsieina ~29 eurus. Apie maisto kainas baisu pagalvoti, tad pramogas tenka pamiršti. Draugų ratas sparčiai mažėja, nes jie emigruoja...
Kodėl aš neemigruoju? Dažnai kartojau, kad neišvyksiu, bet vis labiau pradedu atsiimti savo žodžius... Per daug lenkiau savo nugarą čia, savo tėvynėje... Kas mėnesį mokant nuomą ir atiduodant už ją pusę savo mėnesio atlyginimo mano gerklę užspaudžia gumulas, o mintyse iškyla klausimas: kaip išgyventi likusį mėnesį? Tada pagalvoju apie pensininkus... Kaip senoliams išgyventi už juokingas pensijas?
Aną vasarą susiradau antrą darbą, neturėdavau išeiginių, būdavo, kad per dieną pusę dienos dirbdavau viename darbe, o kitą dienos dalį – antrame. Gaudavau juokingus gal 90 eurų per mėnesį už pusę etato, nes mat daug atskaičiuodavo, kadangi turėjau du darbus... Galop pakriko sveikata (taip, 23 metų jaunam žmogui)... Nežinia, ką čia kaltinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti? Pasidalyti savo nuomone? Lauksime Jūsų minčių el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.